Petras Kurmelis – realybė?

Tikrai nesiruošiau rašyti tokio įrašo, bet Vaida įrašo Benzinas baigėsi komentaruose išprovokavo. Galvojau rašyti ar ne? Na, ai, parašysiu. Su perpėjimu, kad silpnų nervų žmonės neskaitytų. O ypač nežiūrėtų nuotraukų.

Silpnų nervų žmonės neskaitykit, o ypač nežiūrėkit nuotraukų.

Na, perspėjau. Dar kartą:

Ypač nežiūrėkit nuotraukų, jei valgot, ką tik pavalgėt ar ruošiatės valgyt.

Na, dabar jau patys kalti būsit, jei pažiūrėsit.

Na, bent pasistengsiu trumpiau. Vaida, sako, pakalbėk su žmona ir viskas susitvarkys. Aš prisiminiau nuostabų Žemaitės kūrinį Petras Kurmelis. Mokykloje juokiausi, nes negalvojau, kad taip gali būti, galvojau, kad čia visiška hiperbolė, kad realiam gyvenime taip negali būti, jog žmona guli lovoje, o vaikas apsišikęs bėgioja.

Bet taip yra. Grįžtu namo, žmona lovoje guli. Pasidarau valgyti sau, padarau visiems. Pavalgom. Kažkada sutariau, kad, jei aš darau valgyti, tai ji indus plauna. Turim indaplovę, tai tas plovimas, sudedi į indaplovę ir išimi išplautus. Kažkada recepte vienam rašiau, kad pradinis žingsnis, jog reikia paiimti švarų puodą. Visi pasijuokėm. Bet tai yra visiška teisybė. Pilna kriauklė ir aplink nešvarių indų. Tuos indus, kuriuose gaminau valgyti aš iškart išsiplaunu, kol dar nepriskretę, lengvai nusiplauna. Nes kitaip kitą kartą neturėčiau su kuo gaminti. Tačiau, kas lieka po valgio, to nebeplaunu. Tai taip ir stovi, kadangi dauguma lėkščių su maisto likučiais, kriauklėje pastoviai apliejami vandeniu, tai kvapelis eina neblogas. Kadangi šiukšles išvežam su mašina, o dabar mašiną atidaviau žmonai, tai iki kriauklės ar viryklės prieiti neįmanoma, kalnai šiukšlių, iš kurių bėga kažkoks skystis (nežinau, ką ten tokio meta), kuris rūgsta ir smirdi. Ypač smirdi gendantys žuvies likučiai. Savaitgaliais išvežu. Vonioje kriauklė užkišta, kokį dešimt kartų atkimšinėjau, aiškinau, kad nepiltų į kriauklę žvyro ir kitų didelių šiuklių, bet tyčiom užkiša vis, tai dabar vandens pripilta, rūgsta, galvoju, gal kada samanę iš to išsivirti? Virtuvėje kriauklę irgi užkimša, nuima tą apsauginį nuo kriauklės skylės, kuris nepraleidžia didelių dalykų į pačią kriauklę ir taip užkimša.

Kadangi švarių indų nėra, tai dabar ir aš pradėjau ant bajerio nešti joms (žmonai ir vyresnei dukrai) į lovą valgius su vienkartiniais plastmasiniais įrankiais. Vaizdelis neblogas. Dar pyksta.

Seniau galvojau, kad čia tiesiog tinginystė. Na, tingi, tai tingi. Nematau čia tame ypatingai nieko blogo. Bet kažkada išgirdau kaip žmona mokina vyresnę dukrą: namuose iš vyro ką išsikovosi tą ir turėsi. Ir taip toliau. Taigi, visi šie išsikalinėjimai yra tyčiniai, kad išsikovoti padėtį namie kai nieko nedarai, o viską daro tik vyras.

Ui, išsiplėčiau jau ir taip per daug. Nutraukiu, nes čia tokių atvejų galėčiau prirašyti milijonus. Pabaigai įdėsiu pora fotkių (dėl to ir padariau naują įrašą, o ne komentare Vaidai rašiau):

Ei, perspėjau, kad nuotraukų nežiūrėtumėte. Na, ir ką matome. Mažės žaislinis vežimėlis, šalia (nesimato) valgomasis stalas, o kas čia priekyje:

Kas čia priekyje? Ogi, šudas. Šudas. Teko išdidinti, kad patikėtumėte. Jog tikrai šudas, o ne koks plastelino gabalas. Pagal viską katės šudas. Kokių 8 cm dydžio. Jau kokią savaitę jis taip guli valgomajame, šalia stalo, prie kurio mes valgome.

Via.

Na, Vaida, ir sakai, kad galima pakalbėti su tokiu žmogumi?