Tags

,


Jau greit metai kaip be mašinos. Žmonos automobilis kai sugedo negrįžtamai, tai atidaviau savo. Grįžtu čia per šalčius kurią dieną namo, galvoju reikia į karštą vonią, sušalau. Nei žmonos, nei vaikų nėra dar nėra, galėsiu ramiai išsimaudyti. Nusiplaunu obuoliuką ir galvoju, ką čia dar užvalgyti. Skambina dukra. nuojauta kužda, oi, kažkas ne taip. Negi skambina, pasisiūlys pavežti per šalčius (tiesa, pora kartų pavežė, nuostabu), bet aš jau ir taip namie. Pakeliu ragelį.

– Tėti, ką daryti? Stovim ant sankrižos, benzinas baigėsi.

– Na, ką daryti. Pasiimti iš bagažinės bakelį, o jei jo nėra nusipirkti degalinėje, eiti į degalinę ir atsinešti nusipirkus benzino, – pasakoju, bet jau suprantu, kad tik šiaip sau tai pasakoju, kad pasityčioti.

Perpasakoja žmonai. Pagriebia žmona ragelį:

– Tai ką, man mažę vieną mašinoje palikti, – aha, žino, kur mano silpnoji vieta.

– Ok, ateinu jau. Kur esat?

Apsimuturiuoju šaliku, užsimaukšlinu kepurę, užsidedu storąsias pirštines, susirandu garaže bakelį ir iškeliauju ieškoti degalų. Keista, mašinos neturiu, o pėsčiom vaikštau benzino pirkti.

Advertisements