Tags

, , , , ,


Paskutiniu metu mano blogas patapo: “įspūdžiai pažiūrėjus filmą”. Ai, ir gerai. Taigi šį savaitgalį pažiūrėjau pora filmų. Nuo vieno iš jų ir pradėsiu. Tarkovskio Aukojimas / Offret Sacrifacatio / The Sacrifice.

Jis tituluojamas Vatikano Nr.9 (o čia tikrai Vatikano topas?). Pats Tarkovskis laikomas vienu žymiausių ir genialiausių filmų kūrėju. Filmas Kanuose apdovanotas. Žodžiu, pagal viską turėtų būti nerealus kinas.

Ir dabar po šito įrašo mane suplėšys į gabalus visi gero filmo mylėtojai (gerai, kad anonimiškai rašau). Man filmas nepatiko. Visai. Nors Tarkovskį esu girdėjęs, bet iš filmų buvau iki tol matęs tik vieną – Soliaris. Jį mačiau labai seniai, dar sakykim vaikas buvau. Tada buvau ką tik perskaitęs puikią knygą “Soliaris” ir galvojau, kad filmas irgi turėtų būti puikus. Pažiūrėjęs, tada pagalvojau, kad, va, puikus pavyzdys, kaip šaunią knygą ekranizuojant galima sugadinti. Na, tiek to, nurašykim tai mano vaikiškam nesubrendimui.

The Sacrifice. Filmas apie tai, ką žmogus galėtų paaukoti, kad apsaugoti žmoniją nuo artėjančios pasaulinės katastrofos. Pagyvenęs aktorius Aleksandras daug kalba apie gyvenimą, tiesas, meną, religiją, žmoniją, tikslą. Be galo myli savo sūnų, dar gyvena su žmona ir paaugle dukra. Šeimos draugas (?) – daktaras Viktoras, paštininkas (vardą pamiršau) – ir berods visi pagrindiniai veikėjai. Ką turi paaukoti karta tam, kad ateitų naujoji karta. Per Aleksandro gimtadienį įvyksta Trečiasis Pasaulinis karas. Ir tam, kad Aleksandras išgelbėtų savo žmoną (kuri be visa ko nelabai jį myli), vaiką, nors ne, tam kad išgelbėtų žmoniją paaukoja save, savo mylimiausius žmoną ir vaikus Dievui (jei toks egzistuoja – čia iš filmo aprašymo), namus ir pasižada tylėjimu įžadu, jei tik Dievas atšauks sprendimą dėl Trečiojo pasaulinio karo. Paštininkas pataria, kad tam jog įvyktų ko jis pageidauja, jam reikia permiegoti su vieniša aukle, kuri gyvena už apleistos bažnyčios. Ką jis ir padaro. Prabudęs aptinka sugrįžusį pasaulį, bet ne visai tokį, kokį manė, kad bus. Padega namus ir jį išveža į psichiatrinę. Iki tol nekalbėjęs bevardis sūnus (atseit, viskas jam dar prieš akis, todėl dar be vardo) prakalba laistydamas sausą šaką (labiau medį).

“Первый вариант картины носил название “Ведьма” и предполагался….. как повествование о чудесном исцелении больного раком”. А.Тарковский

“Фильм и делался специально таким образом, чтобы быть истолкованным по-разному”. А.Тарковский

Tai daug maž oficiali versija. O dabar parašysiu kaip aš pamačiau šį filmą. Pagyvenęs (nusigyvenęs?) aktorius, dėl kažkokios durnos minties (filme ją išdėsto) metęs aktorystę nebeturi ką veikti, bet džiaugiasi sūnumi. Paauglė dukra užkniso, dar labiau užkniso jo nemylinti žmona, kuri įsižiūrėjus į šeimos daktarą Viktorą. Pasakojant sūnui kažkokią istoriją (kažkodėl susijusią su religija) jis nueina šalin (dingsta), Aleksandras išsigąsta, kad kažkas atsitiks jo gyvenimo meilei ir tikslui ir pradeda jaudintis (aha, esant tokiam amžiui geriau smarkiai nesijaudinti), sūnus prisėlina iš užpakalio ir apkabina tėvą. Tačiau Aleksandras įsitempęs, išsigąsta, atgaline ranka trenkia sūnui, sūnus parkrenta, iš nosies pradeda bėgti kraujas ir tai pamačius, supratus, kad nuskriaudė savo mylimiausią sūnų, Aleksandrą ištinka insultas ar infarktas. Koma. Toliau veiksmas vyksta komoje (na, juk tikrai nebuvo jokio kadro, kuris paaiškintų, kas jam toje laukymėje atsitiko). Prasideda kliedesiai. Baimės dėl Trečiojo Pasaulinio karo, dėl žmonos nemeilės jam, dėl psichopato draugo gydytojo, kuris vaikšto ir visiems leidžia neaiškius vaistus bei nešiojasi ginklą. Tada prasideda erotinė scena. Visą gyvenimą Aleksandras svajojo permiegoti su tarnaite, bet jo moraliniai įsitikinimai to neleido padaryti. Čia pasitelkęs Dievą, Trečiąjį Pasaulinį, angelą (?) pakvaišusį ezoterika besidomintį paštininką įsikalba, kad permiegojęs su tarnaite jis išgelbės pasaulį. Na, čia tai visiškas briedas – kad draudžiamas seksas gali būti gėriu. Sapne permiega (na ir man būna erotinių sapnų) (matyt, žmona nebeduoda, tai poliucijos prasideda). Prabudęs (hmz, o kada iš komos prabudo?) prisimena, kad sapne išsižadėjo šeimos, sūnaus, žmonos, dukros, savo moralinių normų, supranta savo nykumą, beviltiškumą ir pasimaišo protas – apsivelka kimono su In ir Jan simboliu, blogio ir gėrio, bėgioja pirmyn atgal, galų gale nutaikęs progą padega namus. Atvažiuoja psichuškė. Visi bėgioja po balas. Fantasmagorija pasiekia kulminaciją. Galų gale jį pagauna. Jis dar kelis kartus iššoka iš psichuškės mašinos, kol galų gale susitaikęs su mintimi, kad med. broliukai vis tiek jį pagaus, nusiramina ir geruoju sutinka išvažiuoti į durnyną.

Eilinė išprotėjimo istorija, su erotikos ir baimės elementais. Su labai ištestais kadrais, filmo trukmė beveik 2,5 valandos.

Na, plėšykit mane Tarkovskio gerbėjai, bet dar vieno iš to Vatikano dešimtuko Tarkovskio kino “Andreij Rubliov” nežiūrėsiu. Ir “Stalker” nežiūrėsiu, nors galvojau, kad verta pažiūrėti. Tos ištestos scenos nervuoja mane. O dar šis Tarkovsko karjeros kulminacinis – geriausias filmas yra visiška fantasmagorija. Galima būtų webcam į durnyną įdėti, transliuoti ir gautume tą patį. Sorry, visiems, kad aš nesu toks meno supratovas (naują žodį išradau).

Advertisements