Tags

,


Na, kad žmona mane pradėjo vadinti sektantu jau minėjau, o dabar jau vadina net Šlykščiu sektantu. Čia kai sekmadienį pasakiau, kad eisiu į bažnyčią. Na, praeitą savaitę šiek tiek apsipykom su žmona, tai prisidėjo ir tas, o šiaip tai tikrai pasidariau panašus į sektantą. Filmai – religiniai, knygos – religinės ir dar pastoviai visokie renginiai susiję su bažnyčia. Dėl praeitos savaitės – antradienį, trečiadienį, pentadienį, šeštadienį ir dar sekmadienį. Vos ne kasdien. Bet. Bet turiu loginį paaiškinimą. Antradienį – išrovė dantį, jaučiausi nekaip, reikėjo poilsio ir ramybės (daktarė irgi perspėjo, kad šį vakarą praleisti ramiai), grįšiu namo, tai apie poilsį ir ramybę gali tik pasvajoti, nepaaiškinsi, kad tau skauda ir bloga, tai ir nuėjau į bažnyčią. O kur kitur eiti? Kitur arba šalta, arba triukšminga, o čia antradieniais dar ir paskaita vyksta. O dar net siūlė skaitinius man prieš visą bažnyčią paskaityti, gaila visas žandas ir liežuvis užmarintas buvo, negalėjau. Sakiau, kad kitą kartą. Trečiadienis – trečiadienis yra pastovus laikas kada susitinka mūsų maldos grupė. Taip kad nieko ypatingo, kad ir šį trečiadienį ėjau. Vėl buvo paskaita. Ketvirtadienį – aha, ketvirtadienį nėjau, nors bernardinuose paskaita buvo, bet pagalvojau, kad reikia ir žmonai su vaikais dėmesio skirti (va, apie juos pagalvojau, o gavau barti). Penktadienį ir šeštadienį praleidau vienuolyne. Moterų. Nerealu. Ar dažnai pasitaiko galimybė praleisti savaitgalį vienuolyne? Pamačiau kaip gyvena vienuolės. Pentadienį atvažiavom, vakarienė, tada malda. Šeštadienį kėlėmis 6 ryto (miegojau tik 5 valandas), malda, kažkur apie 7 pusryčiai, paskaita, vėl malda, adoracija, malda, pietūs tyloje, malda, paskaita, malda, mišios, vigilija ir t.t. Na, kažkas panašaus. Ne taip lengva būti vienuoliu. Anksčiau galvojau, kad labai patrauklu, bet dabar supratau, kad kažin ar aš galėčiau. Teisingai sako, kad reikia pašaukimo, Dievo pašaukimo. Šeštadienį vakare į Krikščionišką kiną dar spėjau. Sekmadienį – šiaip sekmadieniais į bažnyčią kaip ir privaloma, bet jau galvojau šį neisiu, tačiau, žmona su vaikais kaip tik tam laikui į teatrą, tai man kaip ir nėra ką veikti, tai sakau, kad nueisiu į bažnyčią. Taip, kad viskas logiška 🙂

O šiaip tai pas mane dabar tas euforijos laikas, kuris praeis. Anksčiau tarp savo draugų ir pažįstamų, artimųjų ir giminių buvau tas, kuris geriausiai susipažinęs su religija, t.y. atseit buvau žinovas. O dabar pamačiau, kad aš susipažinęs tik su ledkalnio viršūne, kuri kišo iš vandens. Dabar panėriau po vandeniu ir iš nuostabos net išsižiojau, po vandeniu toks ledkalnis didžiulis. T.y. supratau, kad aš apie krikščionybę žinau tik dogmas, tik istorijas, tik labai labai mažą dalį, prieš mane atsivėrė tokie informacijos klodai, tiek naujų žinių gaunu, kad net kvapą gniaužia. Ir čia apie tą pačią krikščionybę, apie kurią galvojau, kad žinau beveik viską, o pasirodo, kad nežinojau beveik nieko. Ir mišios ir malda dabar įgavo visai kitą prasmę. Man kaip moksliukui melstis ar dalyvauti mišiose nieko nesuprantat buvo labai nuobodu. O dabar visai kitaip.

Beje, nors žmona ir pyksta, bet ji iš to turi tiesioginės naudos. Rimtai. Kadangi nebegeriu, sveikai maitinuosi (gal tai sutapimas, kad tuo pačiu metu pradėjau rūpinti ir kūnu, ir dvasia, o gal tai Dievas taip sutvarkė), nusiraminu dvasiškai, taigi mažiau stresuoju, turiu daugiau energijos, tai ir pamyliu ją dažniau. Be to ir bažnyčia už seksą, na už seksą tarp vyro ir žmonos, o ne kokias paleistuvystes, net rekomenduoja 🙂 Taip, kad visa tai į naudą 🙂

O euforija susidomėjimo praeis. Bet dvasinė ramybė tikiu, kad liksi. Na, čia reikia suvokti, kad su ta dvasine ramybe dvejopai, iš vienos pusės kadangi pradėjau eiti tuo keliu, tai įgaunu ramybe, tačiau iš kitos pusės kuo giliau žvelgiu, tuo dvasinės ramybės mažiau, nes pamatau koks esu netobulas, kiek reikia pastangų, kad tapti šiek tiek tobulesniu.

Pasirašo: Sektantas, šlykštus sektantas 🙂

Advertisements