Tags

, , , , , ,


Ką tik baigiau skaityti Francis S. Collins “Dievo kalba. Mokslininkas liudija tikėjimo į Dievą pagrįstumą”.

Kai tik pamačiau, kad GLUOSNIS parašė http://lazuritas.blogas.lt/nenoriu-kad-mano-sunus-isaugtu-tikinciu-zmogumi-1258.html komentaruose šios knygos rekomendaciją, iš kart užsimaniau. Kodėl užsimaniau? Todėl, kad nežinojau, jog ji yra išleista lietuvių kalba. Dabar kaip tik skaitau vieną rankraštį (kompiuterijos laikais sunku tai vadinti rankraščiu), kur kalbama apie Dievą ir mokslą ir joje gana plačiai remiamasi šia knyga, todėl kai tik sužinojau, kad ji yra lietuviškai iš kart užsimaniau, kad noriu jos. Pagooglinau, radau, kad išleido “Katalikų pasaulio leidiniai”. Čia http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11&book_id=571 yra oficialus knygos pristatymas. Nekopijuosiu jo, bet rekomenduosiu perskaityti ir jį. Ten pat yra nuorodų ir į kitas anotacijas ir į ištraukas. Bandžiau ištraukas skaityti, bet nelabai patiko, ne taip kaip knyga. Ištrauktos iš konteksto, nesudaro pilno vaizdo, ką autorius norėjo šia knyga pasakyti.

Šiek tiek apie autorių. Mokslų daktaras, Žmogaus genomo projekto vadovas, žodžiu pasaulinio lygio mokslininkas. Mes išauklėti sovietų laikais galvojam, kad jei jau mokslininikas, tai būtinai ateistas. Didingai klystame. Be galo daug mokslininkų yra giliai tikintys (ir net Darvinas, ir Galilėjus – aha, o ką mums sovietai aiškino). Iš pradžių Collins buvo agnostikas (agnostikas – tai nei tikintis nei ne, iš šios knygos sužinojau šį žodį), vėliau tapo ateistu (netikinčių), o dabar yra teistas (tikintis, teo – dievas).

Kodėl mane taip sujaudino ši knyga? Aš esu irgi moksliukas. Tikiu į mokslą. Labai tinka pasakymas – Tikiu. Bet visą laiką dušioje kažkas kirba, kad yra dar kažkas, kad yra kažkas aukščiau už mus, kažkas didingesnis. T.y, iš principo tikiu ir į Dievą. Daug kas man tame tikėjime į Dievą yra neišku, nesuprantama (ir po knygos liko neaišku), bet knyga ką padarė. Sujungė tikėjimą į Dievą su tikėjimu į mokslą. T.y. turėjau du tikėjimus. Nors jie mano galvoje ir nekonfliktavo, bet ir neturėjo jokio ryšio vienas su kitu. Atrodė, kad tai du tarpusavyje nesuderinami poliai. Pasaulyje šie poliai dažnai konfliktuojantys tarpusavyje.

Knyga pradedama trumpu pasakojimu apie tai kaip Collins iš agnostiko tapo tikinčiuoju. Toliau išdėsto mokslinį požiūrį kodėl Dievas yra. Na, maždaug to ir tikėjausi iš knygos, taigi buvo įdomu, bet ne per daugiausiai nustebino. Toliau pradėjo tikintiesiems įrodinėti, kad mokslas nėra tikėjimo priešas. O čia tai įdomu ir netikėta – tikintiesiems aiškininamos jų istorinės pamokos (Galilėjus, Darvinas ir kitos) ir kviečiama labiau domėtis mokslu, kad savo tamsumu neduoti dingsties ateistams pasijuokti iš jų tamsumo. Toliau įrodoma, kad mokslas visai neprieštarauja tikėjimui ir, kad mokslas negali niekaip pakenkti Dievui ir tikėjimui.

Toliau apžvelgiamos kelios tikėjimo šakos (ar kaip jas pavadinti), kelios mokslo ir tikėjimo teorijos. Primiausia tai Naujojo pasaulio (jei teisingai pamenu), kuri remiasi Senuoju Testamentu ir traktuoja jį pažodžiui, t.y. kad Dievas pasaulį sukūrė per 7 dienas, kad buvo Adomas ir Ieva ir t.t. (va, šitos pasakos, tiksliau šita alegorija mane ir žudė nuo pat vaikystės, kas per nesąmonės su 7 dienom ar Adomu ir Ieva), ir apskaičiuoja, kad pasauliui maždaug 4000 metų. Na, tikrai visiems dabar juokinga nuo tokių teiginių, bet tikrai ir šiais laikais yra žmonių, kurie tuo tiki. Tada dar dvi teorijos. Viena, kad Dievas sukūrė pasaulį ir paliko likimo valiai, o kita, kad buvo pastovus kūrimas, pastovus tobulinimas. Pastaroji man kaip ir priimtina buvo, nes tada paaiškintų kaip žmogus kilęs iš beždžionės įgavo kažkuriuo momentu dvasingumą. Tačiau Collins eina dar toliau, dar labiau suartina mokslą ir tikėjimą.

Pabaigoje yra priedas apie etines genomo tyrinėjimo problemas. Iš tikrųjų kokie mes esam tundros, t.y. koks aš esu tundra, nors ir domiuosi mokslu, bet iki šiol nesupratau, kodėl bažnyčia prieš dirbtinį apvaisinimą. Problema juk slypi visur kitur, esmė kaip vyksta dirbtinis apvaisinimas. Iš moters paimamos 8 kiaušialąstės, jos mėgintuvėlyje apvaisinimos, šiek tiek paauginamos ir į moters gimdą grąžinama pati stipriausia – viena. Va, kur problema, o kur dedamos kitos 7? Atseit, dabar užšaldomos, bet ką daryti su tomis užšaldytomis? Galų gale kada nors sunaikins. Bet juk gyvybė jau yra. Dar tik kelios ląstelės, bet tai gyvybė. Žmogus neturi teisės žudyti. Va, kur problema. Ne dirbtiniame apvaisinime, o tų likusių embrionų žudyme. Panašiai ir su klonavimu ir kamieninėmis ląstelėmis. Na, viso žmogaus klonavimas tikrai prasilenkia su etika, tačiau tam tikrų organų klonavimas yra sveikintinas. Ir su kamieninėmis ląstelėmis, jei jas išgauti ne iš embrionų, o kitu budu, tada vėl tai būtų etiška.

Žodžiu, visko aš neaprašysiu, knyga kažkur apie 300 puslapių. Pati įdomiausia mano pastaruoju metu skaityta knyga. Taip smarkiai praplečia mano vaikystės vaikišką katekizmą (Adomas Ir Ieva, Nojus, Kainas ir Abelis, septynios pasaulio sukūrimo dienos ir t.t.), kad net galvą rauna. Literatūrinė alegorija mat tai viskas.

Kam skaityti? Tikintiems ar netikintiems? Nežinau ar netikinčius atvers į tikėjimą. Bet abejonatiems būtų atspirties taškas. Va, kam tikrai rekomenduočiau, tai tikintiems. Va, va. Kad jų viduramžiškas požiūris į mokslą netrukdytų tikėjimui.

Gero skaitymo. Juk suprantat, kad aš tik dalį (dalis) knygos paliečiau ir visas įdomumas ir visa autoriaus mintis paaiškėja skaitant visą knygą.

Jei kam kils minčių prieš skaitant ar po skaitymo, prašom tam yra komentarai. Agituoju rašyti, nes ir man pačiam ne viskas aišku, bet aš ieškau toliau, buvau šiandien Katalikų pasaulio knygyne, nusipirkau dar 6 knygas (ot, tos nuolaidos sugundė).

Advertisements