Tags

, , , , , , ,


Pažiūrėjau dar kartą rusišką filmą Sala / Ostrov. Tik nesumaišykit yra ir holivudiškas filmas The Island, tai čia visai kitas, tas ir visai nieko, bet tas daugiau veiksmo fantastinis, o šitas daugiau dvasinis. Taigi šis filmas vienas iš geriausių rusiškų filmų, kuriuos teko man matyti, tikrai galima duoti 10 balų. Net tokie dalykai kaip muzika ar spec. efektai, dažnai filme matai, kad operatorius stengiasi išgauti tam tikrus filmo niuansus filmuodamas tam tikru kampu ir tas jautimas, kad norima spec. efektų nervuoja, o šitame tokio pojūčio nėra – ir muzika, ir filmavimo kampas parinktas taip harmoningai, lyg tu žiūrėtum dokumentinį filmą, nesijaučia jokios vaidybos, jokių scenaristo, režisieriaus, operatoriaus spec. pastangų. Savaime suprantama, kad filmo statytojai įdėjo begalę pastangų, bet viską padarė taip super, kad net nežinau kaip juos pagirti.

Galvojau kokiu žodžiu jį pavadinti ir radau: kerintis. Užburiantis filmas.

Žiūrėjau du kartus ir abu kartus buvau pakerėtas.

Filmo veiksmas prasideda 1942 metais, karas, fašistų laivas atplaukia į salą, kurioje tarnauja jaunas vaikinukas ir kapitonas. Jie tik dviese (bent tiek parodo), todėl pasipriešinti gausiai fašistų komandai nėra jokių galimybių, todėl bando pasislėpti po anglimis. Tačiau vaikinukas sukosėja, jis aptinkamas ir grąsinant nužudyti išreikalaujama, kad parodytų, kur yra kapitonas, o vėliau mainais už jo gyvybę, reikalaujama nušauti kapitoną. Kapitonas parodytas toks didvyris, o vaikinukas jaunas, pasimetęs. Vaikinukas pauspaudžia gaiduką – nušauna kapitoną, jis krenta į jūrą. Fašistai išplaukdami susprogdina salą, tačiau laimingo atsitiktinumo dėka, vaikinukas išgyvena, jį priglaudžia ir pagydo vienuoliai.

1975 (ar tai 1973 nespėjau nužiūrėti) tas pats vaikinukas (dabar jau senukas – Tėvas Anatolijus) kenčiantis ir atgailaujantis visą gyvenimą už savo padarytą žmogžudystę pašvenčia save vienuolystei ir Dievas apdovanoja jį galiomis padėti žmonėms, gydyti juos, duoti išmintingus patarimus, auklėti kitus vienuolyno brolius. Gyvena atsikyręs nuo visų vienuolių ir jo auklėjimo metodai kartais labai savotiški, net į beprotystę panašūs.

Vienas iš įsimintinų epizodų, kai motina atveža po avarijos negalintį pagyti savo vaiką. Tėvas Anatolijus meldžiasi ir vaikas pradeda vaikščioti, tada sako, kad reikia pernakvati, o ant rytojaus “pričestit” (na lyg gerai rusų kalbą moku, bet nežinau ką tai reiškia) ir dar kažką. Ir tada bus visiškai gerai – vaikas pasveiks. Motina sako, kad ji negali, jai ryt į darbą. Jau išplaukiant, Tėvas Anatolijus šoka į vandenį (kažkur Šiaurėje – vanduo ledinis), pasiveja valtį, atima vaiką:

– Kas tau svarbiau, vaikas, ar darbas? Juk vaikas gali likti invalidu visam gyvenimui.

Prieš pat mirtį į salą pas Anatolijų atvažiuoja Admirolas, kurios dukra serga psichine liga – velnio apsėsta. Va, čia ir nutrauksiu pasakojimą, toliau pažiūrėkite filme.

Daug minčių. Apie gyvenimą, gyvenimo prasmę, nuodėmes, kančią, atgailą.

Viešpaties keliai nežinomi.

Pasikartosiu – kerintis filmas. 10 balų.

Advertisements