Tags

, , , , , ,


Rusų pastatymo filmas Stebuklas ( Чудо / 2009) paremtas tikrais įvykiais 1956 metais Samaroje. Nors nuo tikrų įvykių, kiek supratau iš komentarų, scenaristai ir tolokai nuklydo, bet esmę parodė.

1956 metai Sovietiniai laikai, klesti ateizmas, kaimo mergaitė tyčiojasi iš ikonų, iš tikėjimo, iš motinos, jokių moralės normų. Gimtadienio proga surengia vakarėlį, geria, motiną išveja ant šalčio į lauką, kad netrukdytų. Jos mylimasis vėluoja, todėl ji nutaria pasityčiojimui šokti su ikona. Nors tokie pasityčiojimai yra nuodėmė, bet kaip ji sako, kad lai tada ją Dievas nubaudžia. Ir ji sustingsta vidurį kambario. Niekas nei pajudinti, nei ką padaryti negali – adatos linksta, o bandant išpjauti grindis neima nei kaltas, nei kirvis. Taip ji prastovėjo 128 dienas, nei valgius, nei gėrus, ant šalčio. Kol atsirado nekaltas berniukas, kuris ištraukė iš rankų ikoną ir tada ji susmuko. Gydytojai negalėjo patikėti, nes visi organizmo parametrai liko normalūs. Tik pscihika pasikeitė, vis į dangų žvilgsnį nukreipdavo. Įmetė ją pas kalinius, kad jie išprievartautų, bet jiems nesigavo, o tam, kuris ją išgelbėjo nuo išprievartavimo, uždėjo ranką ant žaizdos ir išgydė. Filmas baigiasi, kaip ją į psichuškę uždaro, tipiška sovietiniam laikotarpiui.

Pats įvykis įdomus, tačiau filmas daugiau dėmesio skyrė to meto paleistuvystei parodyti. Žurnalistas neištikimas su kolege, jo žmona dar su kažkuo. Visam miestelyje tik vienintelis popo sūnus pasirodė, kad nekaltas. Na, gal Rusijoje taip ir buvo, bet Lietuvoje sovietiniais laikais nebuvo visi tokie pasileidę. Chruščiovo įpynimas dar labiau dirbtinis šiame įvykyje ir, matyt, tik patiems rusams suprantama, kodėl jį būtinai reikėjo parodyti. Per daug dėmesio filme skiriama parodyti to metu autentiškumui (radijos, mašinos ir t.t.), kas atitraukia dėmesį nuo pačio įvykio esmės.

Daug nesuprantamų scenų (motina nusižudė ar netyčia po traukiniu palindo, ko popas pabėgo ir panašiai). Daug scenų atrodo nesusiję su įvykiu (žurnalisto istorija, popo santykiai su žmona ir vaikais), nors tai matyt tam, kad parodyti esamą situaciją. Per daug visa situacija hiperbolizuota, daugiau norėjosi pamatyti, suprasti apie patį sustingimo atvejį, nors matyt režisierius siekė parodyti, kas gali atsitikti, jei gyveni bedievybėje.

Vykęs Religinių reikalų atstovo įvaizdis, tokį ir įsivaizduoju sovietiniu laikų pareigūną – nei tai komedija, nei tai tragedija.

Patiko popo pamokslas, sugebėjo į jį įtraukti ir Religinio atstovo šantažuojamą tekstą ir pasakyti teisingą pamokslą.

Žodžiu, vis tiek filmas įdomus, verta pažiūrėti. Labai gaila, kad nėra su kuo padiskutuoti, išgirsti kitų nuomonės apie jį, nes kaip ir sakau, kad daug liko kas nesuprasta.

Gal kas pažiūrės, gal padiskutuosim komentaruose?

Advertisements