Tags

, , , ,


Dar vienas filmas iš “Krikščioniško kino klubo” http://www.manau.lt/kkklubas/archives/531, kurį šiomis dienomis pažiūrėjau. Gaila, kad neteko sudalyvauti diskusijose, na, bent pasidalinsiu savo įspūdžiais.

Dar vieneri metai – filmas padalintas į keturias dalis: Pavasaris, Vasara, Ruduo, Žiema. Centrinė ašis pasakoja apie laimingą pagyvenusią porą, kurie gyvena santarvėje ir laimėje. Kaip kontrastas jiems priešpastatoma jų šeimos draugė, bei draugas, kurie yra vieniši (lyg tai išsiskyrę). Gražūs šeimos santykiai – iš principo aš tokią šeimą ir įsivaizduoju, kokia turėtų ir būti. Ramybė ir džiaugsmas.

Metų laikai ne šiaip sudalina filmą, bet parodo tam tikrą to laikotarpio emociją, santykių raidos emociją. Pavasarį šeimos draugė bando kabintis už jų sūnaus, o žiemą praranda viltį kada nors nelikti vieniša.

Iš vienos pusės graži šeima, kuri teikia viltį, grožį ir laimingą santuokinį gyvenimą, iš kitos pusės labai liūdna buvo žiūrėti į tuos du vienišus šeimos draugus. Tampa alkoholikais, apsiryjėliais, nuo ko darosi dar šlykštesni, su kuriais nebekyla noro bendrauti. Nors širdyje ir geri žmonės, bet vienatvė slegia.

Anyway, geriau pasidžiaugti tokia gražia šeimynėle.

Filmas lėtas, ne veiksmo, siužeto mažai, daug pokalbių, kurie gal būt ir bereikšmiai, toks įspūdis lyg žiūrėtum dokumentinį filmą, kuriame rodomas realus gyvenimas, kur ir ne visi pokalbiai prasmingi, ir ne visi įvykiai lemia filmo pabaigą.

Ai, beje, kas vertina apdovanojimus, tai jei filmas “Apie dievus ir žmones” užėmė pirmą vietą (kažkokiuose apdovanojjimuose), tai šis liko antras, tai irgi, sakyčiau, įvertinimas.

Reta sutiksi filmų, kur taip gražiai nušviečiama santuoka. Už tai ir verta pažiūrėti. Kad būtų apie ką svajoti.

Advertisements