Tags

,


Tęsiam vietos, kur galima normaliai pavalgyti Šventojoje, paiešką. Ant kampo stovi kabakas “Lietuviški patiekalai”, nors berods jų pavadinimas “Po klevu” ar tai “Po liepa”. Praeitais metasi pamenu čia valgytą bulvę su kastyniu, kiek pamenu labai skaniai suvalgiau. Užeinam. Kaimiška aplinka, kas mane maloniai nuteikia. Užsisakom. Aš cepelinus, žmona bulvinius blynus. Atneša mano cepelinus, dideli, bet pamatęs padažą suprantu ką reiškė meniu prierašas – padažas spirgučiai ar grietinė. Berods, po padažas buvo kablelis, t.y. galėjau rinktis ar padažą ar grietinę ar spirgučius. Aišku, padavėja turėjo paklausti, kokį norėčiau. Žodžiu, padažas, tai miltų spirgučių – mano nemėgstamiausias. Bet kentėti galima. Pats kaltas, kad neperklausiau.

Ir čia kaip žaibas iš giedro dangaus. Žmona praneša, kad į bulvinius blynus įdėta miltų. Už tai baisiau gali būti tik pasaulinis karas. Miltų į bulvinius blynus dėti NEGALIMA. Kiaušinių, pieno, varškės, mėsos – galima. Ką nori galima dėti, tik ne miltus. Blogai. Labai blogai.

O šiaip, beje, jaučiu kol kas geriausia vieta pavalgyti Šventojoje. Gal kitais metais nedės miltų.

O čia fotkė nuo jų sienos. Fainiai sugalvota.

Advertisements