Tags

,


Taigi ieškom, kur Šventojoje galima pavalgyti. Į “Paršelių rojus” mano žmona neina dėl pavadinimo, taigi gaila ten nebuvau. Pamatom reklamą “Du malūnai”. Reklama graži, užeinam.

Aplinka labai graži, yra vaikams supynės ir panašiai. Ilgai laukiam padavėjos, bet tiek to, juk atostogos niekur neskubam. Bet matyt tokios smulkmenos vis tiek įtakoja klientų skaičių, nes mes ten beveik vieninteliai. Keista, bet net mano žmona nesinervuoja, kad lėtai aptarnauja. Meniu, na, brangu kaip ir visur Šventojoje, todėl nusiraminam dėl kainų. Cepelinai man jau per gerklę eina (pigiausias sočiausias maistas), todėl išsirenku žemaitiškas namines dešreles. Skamba patraukliai. Ir bėgte į tualetą, nes jau prie jūros norėjau. B… Dar kartą bl…. Bl… trečią kartą. Ir ketvirtą. Ir penktą. Privemta. Privemta, kad net praeiti neina. O sisi taipi noriu, kad net kentėti nebegaliu. Bl… Na, kažkaip, kad kuo mažiau įlipčiau (!!!) į vemalus nusigaunu iki klozeto. Kvapas, nu. Dar kelias valandas jo negalėjau pamiršti. Apsvaigęs grįžtu, kad net pretenzijų nepareiškiau.

Atneša valgyti. Su troškintais kopūstais. Tokios spalvos kopūstų dar nesu valgęs (ir matęs). Pilki. Ne, ne. Visiškai pilki. Jokio rusvumo, gryna pilka spalva. Absoliučiai. Mano skupumas (ir apsvaigimas nuo vemalų kvapo) paima viršų ir valgau. Skonis, nu, valgyti įmanoma. Dešrelės. Ką aš žinau, gal žemaitiškos ir turi būti tokios – perdžiūvusios ir kietos. Š… Gal. Todėl tyliu. Gal tai nacionalinis žemaitiškas patiekalas. Visai tai kainuoja 13.50 Lt. Nu. Daugiau tokių nevalgysiu.

Žmona ir nepatenkinta valgiu, tiesa, ne taip žiauriai kaip aš. O va vaikui sriubytė skani buvo.

Visą naktį pūtė pilvą, bėgiojau į tualetą. Tik ryte suvedžiau galus – pilki kopūstai. Šį kabaką irgi išbraukiam iš lankytinų vietų. Ilgam. Sorry.

Advertisements