Tags

, , , ,


Kadangi blogas.lt komentarai vis dar neveikia (jau kokią savaitę), tai rašysiu pas save. Kiek mes dar tversim blogas.lt abejingumą?

Šiaip ne dėl to rašysiu. O šiaip senokai, ką nors berašiau. Taigi. Žiūrėjau filmą The Next Three Days.

Siužetas labai trumpai: vieną dieną nei iš šio nei iš to vieno vyro žmoną apkaltina žmogžudyste ir nuteisia kalėti iki gyvo galvos. Vyras lieka vienas su vaiku. Ko imsis mylintis vyras, kad išlaisvintų savo mylimą žmoną? Suorganizuoja pabėgimą iš kalėjimo. Suorganizuoti ir įvykdyti pabėgimą nėra paprasta, todėl jam tenka rizikuoti viskuo, net savo gyvybe. Net galimybe niekada nebepamatyti savo vaiko ar bent jau palikti ji vieną laisvėje, o pačiam sėsti į kalėjimą.

Na, žmona tikrai visai nebloga. Graži. Filmo pabaigoje labai erotiška scena. Va, ką aš vadinu erotika, kai nuogo kūno nėra, bet viskas dega seksualumu – ji išeina iš vonios tik su vienais marškinėliais. Viskas kaip ir paslėpta, bet kaip ir beveik matosi. Gražumėlis. Ui, ne apie tai.

Filmas sukėlė daug minčių. Koks mūsų gyvenimas trapus. Kasdieną vargsti, vargsti, planuoji ateitį, dedi viltis. O vieną dieną/vakarą gali viskas imti ir sugriūti. Totaliai. Fatalizmas.

Ir kita mintis. Aš kaip ir visada įsivaizduoju save filmo herojumi ir klausiu savęs: ar aš galėčiau taip? Ilgai tenka pamąstyti. Gal ir galėčiau. Gal ir … Ir čia šias mintis pertraukia kita: ar daryčiau? Ar daryčiau? Ar tikrai dėl savo žmonos taip daryčiau? Ar tikėčiau ja? Ar taip mylėčiau? Ar taip rizikuočiau? Juk klausimas svarbesnis ne ar galėčiau, bet ar daryčiau?

Ar aš vis dar tebemyliu savo žmoną?

Vat taip tai. Abejonės …

😦

Advertisements