Gyvenimas po pasaulio pabaigos

Šis įrašas pesimistinis, tai kas palaikot savo teigiamą nuotaiką – geriau neskaitykit.

Visai neseniai, tik prieš savaitę, įvyko pasaulio pabaiga – apokalipsė:

Vieno žinomo krikščionio prognozuotojo jau ne pirmą kartą išpranašauta pasaulio pabaiga. Šį kartą 2011 metų gegužės 11 dieną:

Nors jis, o ir masė kitų sektantų, išpranašauja ne pirmą kartą pasaulio pabaigą, bet žmonių kvailumui ribų nėra, be galo daug žmonių kiekvieną kartą tiki tuo:

Prieš daug metų, kai neįvyko viena iš labiau išreklamuotų išpranašautų pasaulio pabaigų, dar prieš 2000 metus, pradėjau apie tai kalbėti su savo draugu žydu (šiaip koks skirtumas tautybė, tiesiog atkreipiu dėmesį visiems debilams, kad tautybė nesvarbu, o svarbu pats žmogus). Kadangi jis be galo plačių pažiūrų (žingeidumo labui yra pabuvojęs 7 sektose), viskuo domisi, paklausiau jo nuomonės. Sakau, va, sektantai lipo ant kalno, laukė pasaulio pabaigos, pasauolio pabaiga neįvyko, tai tai sektai – šakės. O jis mane perklausia:

– Kodėl?

– Na, kaip kodėl, taigi sektos lyderis apsišiko, jo išpranašauta pasaulio pabaiga neįvyko, visiems dabar aišku, kad jis šarlatanas.

– Nea, – juokiasi jis. Ir toliau aiškina man:

– Dabar jo pozicijos dar labiau sustiprėjo. Nes Dievas ant to kalno leido jiems dar šiek tiek pagyventi, atitolino pasauolio pabaigą.

Po kiek laiko atėjo 2000 metų pasaulio pabaiga. Ir psichuojančių žmonių buvo dar daugiau. Dabar atėjo 2011 metų pasaulio pabaiga ir tų tikinčių šiom prognozėm vis daugiau ir daugiau.

O bet tačiau. Aš pagalvojau. O kaip gi dabar gyvenimas po pasaulio pabaigos? Ir pagalvojau apie save. Ir pradėjau suvokti, kad aš iš tikrųjų pergyvenau net kelias, savo asmenines, pasaulio pabaigas ir dabar iš tikrųjų gyvenu post pasaulio pabaiga.

Pirmoji mano pasaulio pabaiga.

Pirmoji mano pasaulio pabaiga įvyko 2000 metais. Na, taip sutapo (o gal nesutapo, o išpranašauta?). Kad ji artėja aš dar buvau per jaunas suprasti, nors požymiai buvo aiškūs. Po truputį griuvo mano vertybės. Griuvo, ar griovė. Bet esmė, kad visos vaikystėje užgyventos vertybės griuvo. 2000 metais sugriuvo mano paskutinė vertybė – Šeima. Mano svajonės apie šeimą, meilę, žmoną, save kaip tėvą, vaikus – sugriuvo. Aš išsiskyriau, ir po mėnesio man gimė dukra. Aš išsiskyręs – kas visiškai nesiderino su mano laimės suvokimu. Ir turėsiu dukrą, kurią galėsiu matyti savaitgaliais ar dar rečiau. Mano vaikystės svajonių pasaulis sugriuvo. Tada neturėjau mašinos, ėjau per tiltą, kai man atėjo žinutė, kad gimė dukra. Buvo taip bloga, paskambinau broliui – atvažiuok. Vat, kam yra reikalingi broliai – be klausimų kas atsitiko ar kad negalėtų. Paklausė – kur esi. Stoviu ant tilto (tik dabar pagalvojau, o ką jis pagalvojo, bet tiesiog sutapo taip, kad tuo metu buvau ant tilto). Atvažiavo, nuvarėm pas jo chebrą, ji lyg kažką šventė, prisigėrėm, ten pas juos ir pernakvojom. Ryte prasidėjo gyvenimas po pasaulio pabaigos.

Prasidėjo gyvenimas po pasaulio pabaigos. Jis nebuvo toks baisus kaip atrodė iš pradžių. Tik ta gyslelė buvo trūkusi. Gyvybingumo. Gyvenau tam, kad gyventi. Taip susiklostė, kad vedžiau ir su dukra gyvenam dabar kartu. Ir kaip ir galima būtų atstatyti savo pasaulį bet …

Antroji mano pasaulio pabaiga.

Pradėjau statyti pasaulį iš naujo. Bet … Bet jis vėl pradėjo griūti. Čia gimė dar viena dukrytė ir pasaulis iš kart pasikeitė, pagražėjo. Aš vėl turiu savo pasaulį. Bet jis gražiai sukosi tik du metus. Dukrytė tik atitolino pasaulio griūtį. Paskutiniu metu mano pasaulyje viesulai, sniegas, pūgos, lietūs, šlapdriba, speigas. Ir vienintelis šviesos spindulėlis – dukrytė.

Griūtis. Darbo reikalais išvažiavau į kitą miestą. Kažkuo apsinuodijau. Važiuojant atgal aplankiau vos ne visus pakelės tualetus – viskas ėjo pro visus galus. Grįžom į Vilnių. Persėdau į savo mašiną. Važiuoju ir taip bloga taip bloga. Galvoju, gal į ligoninę. Na, bet dėl tokio dalyko kaip ir nelabai į ligoninę. Be to taip nesinori į ligoninę. Pas tėvus? Bet jau 21 val., važiuoti tokioje buklėje 150 km., avarija vos ne garantuota. Pas brolį? Tipo, pas jį nuvaryt ir apšikti visą tuliką lyg savo neturėčiau? Na, ne. Į viešbutį? O tai jei kas nors blogai bus? Taip ir numirsiu vienas kambaryje. Atvažiavau prie namų. Bet jei įeisiu, tai tie skorpionai pribaigs mane. Nusilpęs visai. Pamatę mane šitokiam stovyje bus gera proga pabandyti pribaigti mane. Sėdėjau mašinoje prie namų gal valandą, kol užgeso šviesos ir kol aš nebegalėjau iškentėti – reikėjo į tuliką. Tyliai atsirakinau, nuslinkau į tuliką, po to į lovą. Supratau – mano pasaulis sugriuvo.

Gyvenimas po pasaulio pabaigos.

Pusę nakties praleidau tulike, išgyvenau. Gyvenu ant griuvėsiu. Dukrytės – vieninteliai saulės spindulėliai. Kažkas negerai su sveikata, gal reik į ligonę, bet taip nenoriu ten. Nors, jaučiu, jei atstatyčiau kūno gyvybines jėgas, tai atsigaučiau. Galėčiau gyventi griuvėsiuose. Gal pas tėvus nuvažiuoti?

Yra gyvenimas po pasaulio pabaigos…