Tags


Na pirmą kartą mes Darom padarėm, kai dar tokio pavadinimo nebuvo, mes su kita kaimynų šeima apvalėm netoliese esantį miškelį šalia keliuko. Surinkom gal 40 šiukšlių maišų. Įdomu, kad maišai staiga nuo konteinerių dingo. Kol atvežiau kitą partiją maišų, pirmoji partija maišų (kokį 10-15) dingo. Įtariu, kad bomžai nusinešė pagalvoję apie gerą laimikį. Po dviejų savaičių, važiuojant tuo keliuku, atrodė, kad nieko mes nerinkom, šiukšlių vėl prinešė tiek, kiek buvo. Todėl aš labai nusivyliau ir kitais metais, jau kai ir pradėjo kažkas agituoti internete Darom, aš nedalyvavau. Dar kitais metais buvau persišaldęs, todėl dalyvavo žmona. Po to dar dėl kažkokių priežasčių, kažkur išvažiuoti turėjau, nedalyvavau. Ir reikia pastebėti, kad kuo toliau tuo rezultatai geresni. Nors kas met surenkama tiek pat šiukšlių, bet jų prineša per metus, o ne per dvi savaites kaip pirmą kartą.

Šių metų Darom. Aš toks nusikalęs, kad kai pamačiau kvietimą į Darom, pasakiau Ne, Neturiu jėgų. Noriu miego, noriu pagulėti ir nieko nieko neveikti. Nebegaliu daugiau. Žmona, sako, varys. Ok, sakau, tuo labiau aš nevarau, noriu pabūti vienas. Rytas. 9 val žmona kelia iš lovos varyk į parduotuvę nupirk dukrai gumines pirštines ir šiukšlių maišų. Hrrrr… 9 val ryto. Bet jau pažadintas. Pasiimu mažąją dukrytę (diena, kai ji nori su manimi būti) ir važiuojam į parduotuvę. Labai linksma, kai mes tik dviese ateinam į parduotuvę, visi stebi ir stebisi, kaip tokia maža tik su tėčiu ateina. O ji tokia delavaja. Jai bandelę, mamytei šokaladuką, tėčiui alaus. Viską žino, visko prirenka. Taigi taip finansiškai 🙂 (benzinas, pirštinės, maišai) paremiu Darom. Grįžtam. Mažė apsiauna guminukus ir išeina su sese ir mama. Įsivaiduoju, kaip ji po mišką iš paskos mamos vaikšto, renka pagaliukus. Aš į lovą ir Theeee Simpsooonsss.

Suspėju tik kokį porą serijų, kai jos grįžta. Greitai kažkaip šiais metais. Pailsėti nespėjau 😦 Mažė su pagaliukais, prisirinkusi, sušąlus, bet laiminga. Vyresnė irgi – niekada negalvojau, kad rinkti šiukšles taip linksma. Žmona – tėvai kelkis – kokią įdėją mes sugalvojom. Hrrr… Suprantu, kur lenkia, bet apsimetu, kad nesuprantu. Žmona – radom gražią drevę, norim ją išdažyti. Puiku, sakau, dažykit. Ir bandau apsiversti ant kito šono, ir gal jos išeis dažyti, o aš galėsiu dar bent vieną seriją The Simpsons. Nea, ateik, pažiūrėti, kokią gražią. Suprantu, kad neatstos. Keliuosi murmėdamas. Einam. Joma jo, toliau rasti negalėjo. Ateinam. Va, žėk ten. Jooo, kai stovi ant keliuko, tai aukštis normalus, bet iš kart primetu, kad nėra jis normalus. Nusileidžiu žemyn. Užverčiu galvą aukštyn, nei kalbos nėra, kad taip įmanoma pasiekti. Viskas, sakau, kopėčių neturiu, pinigų kopėčiom neturiu, nieko neįšeis, einam namo. Žmona: nea, va tu atneši stalą, ant jo uždėsim kėdę ir tada galima pasiekti. Bl… Va, ką turėjo galvoje – einam pažiūrėsim. Žodžiu, važiuojam pirkti dažų, šepetėlių. Tempiu ant kupros stalą. Kiek jis sveria? Joma jo, o toliau rasti drevės negalėjo. Žmona dažo, per kelis kartus, kad įsigertų. Tempiu stalą atgal. Dukra – o einam paieškoti dar drevių. Joma jo, vėl man ant kupros tempti?

Ir kodėl ką tik jos besugalvotų, būtinai ten turiu dalyvauti aš? Ir ne bet kaip, o sunkiausioje pozicijoje. Kaip tik – tempiu stalą ant kupros, o dukra pasišokinėdama – tėti aš noriu pasikviesti sekmadienį drauges į svečius. Kviesk, o aš kuo čia dėtas. Tai va, aš noriu, kad būtų su užduotimis po mišką, išdėliotos, paslėptos. Ok, daryk, – apsimetu, jog nesuprantu, jog čia aš turėčiau daryti. Patempia lūpą. Ir mes norėsim valgyti, tai (supranta, kad jei nepasakys konkrečiai, kad aš darau, vėl bus blogai) noriu, kad tu išsineštum grilį ir pakeptum, kokių dešrelių. Ir dar, kad aš su mašina nuvažiuočiau ir atvežčiau drauges ir parvežčiau namo po to. Kąąąąą? Na, to jau per daug.

Ai, taigi štai ką nutapė. Gražiai gavosi, odnako.

Lietuviškais motyvais, kurie sujungia krikščionybę (kryžius), pagonybę (saulė) ir islamą (pusmėnulis). Gražu.

Advertisements