Kaip aš įsivaizduoju gerą biuro administratorę

Na, apie savo svajonę turėti asmeninę sekretorę mano nemirtingiems sapnams užrašinėti nerašysiu. Pavasaris. O be to vis tiek žmona kreivai į ją žiūrėtų.

O kodėl apskritai sugalvojojau apie tai parašyti? Teko susidurti su dviem administratorėm (ilgesnį laiką). Ta kuri dirba dabar, ir ta kuri dirbo prieš tai. Taigi.

Dabartis.

Pametė mano žmona mobilų telefoną. Na, suprantu mašinas daužo, telefonus mėto. Ai, į temą anekdotas.

Duoda vyras žmonai mašiną ir sako:

– Jei padarysi avariją, tai tavo amžių parašys laikraščiuose.

🙂

Nepagalvojau apie tai prieš duodamas mašiną žmonai. Nors mašina jau sutaisyta, bet vis tiek dar nepamiršau.

Nukrypau nuo temos. Pametė mobilų telefoną, taigi reikia išsiimti naują SIM. Kadangi SIM įmonės, tai kad Omnitel išduotų naują, savaime suprantama, kad įmonė turi parašyti raštą – įgaliojimą. Einu pas administratorę, sakau taip ir taip man reikia naujos SIM, parašyk raštą Omnitel, kad Direktorius patvirtintų, aš tada nuvažiuosiu išsiimsiu. Išpučia akis ir sako:

– Ui, čia žinai Omnitelis. Pas mus su Omniteliu bendrauja …, – ir pasako žmogų, kurio pareigose yra žodis Direktorius.

Man pirma mintis, ką mane už durnių laikai, kad aš dėl kažkokio popiergaliaus eisiu pas Direktorių (nors ir ne Generalinį). Antra mintis: ak, taip, tu mane nori pasiuntinėti, na, ok padarysim cirką nueisiu aš pas Direktorių – pavaikysiu jį taip, kad įdomu, kaip jis į tai sureaguos. Jau įsivaiduoju, kaip Direktorius reaguos, kai sužinos, kad jis vietoj administratorės turės rašyti raštus. Aišku, kad nerašys, o kreipsis į administratorę, bet jau ne su gera nuotaika. Linksma nusimato. Ne pirmą kartą pastebiu, kad mano veidas atviras, kaip knyga – imkit mane ir skaitykit. Taigi iš mano veido išraiškos administratorė supranta, kad jai manęs vaikymai geruoju nesibaigs ir nenoromis sutinka parašyti raštą. Ok.

Tą dieną užpuolė darbai, taigi rytojaus dieną iš pat ryto ateinu pasiimti rašto. Pamato mane:

– A, tai čia tikriausiai dėl to rašto. Neparašiau, nes neturiu šablono.

Tyliu. Galvoju – skaityk mano veidą. Perskaito.

– Tai tuoj, ieškau.

Stoviu laukiu. Nusibosta laukti, išeinu. Po kokių 15 minučių grįžtu, rašto dar nėra, bet išsiaiškino, kad rašto nereikia, o reikia įgaliojimo. Klausia manęs ar rašyt?

– Taip.

Išeinu. Po dvidešimt minučių skambutis.

– Žinai, paskambinau į buhalteriją, tai man pasakė, kad šis telefono numeris firmai nepriklauso.

– Hrrr. Einam, pasiaiškinsim.

Nueinam. Ji:

– Oi tai čia jūs pasiaiškinkit, man praneškit po to.

Išeina. Išsiaiškinu. Nesuprantu, kaip sugalvojo, kad nebepriklauso.

Nueinu vėl pas ją.

– Rašyk.

Skambina po 20 minučių.

– Koks telefono numeris?

Dar po 20 minučių.

– Koks tavo asmens kodas? Ir adresas?

Dar po 20 minučių.

– Koks tavo asmens kortelės numeris?

Ačiū Dievui šalia savęs turėjau savo id.

Dar už kokio pusvalandžio atneša popierių, parodo, ir klausia, ar aš pats Direktoriui nunešiu pasirašyti ar jai nunešt. Aišku, kad jai.

Dar po pusvalandžio atneša:

– Na, dabar iš tavęs saldainis, šampanas …

– Mat kaip, – numykiu, kad nekelti konflikto.

Taip per pusdienį šiaip ne taip gavau įgaliojimą.

O kaip buvo praeityje?

Praeityje buvo kita administratorė. Gera. Vadinsiu ją G. (čia ne apie tašką, čia Gera).

Reikėjo man asmeniniu (!!!) reikalu nueiti pas notarą. Kažką sutvarkyti dėl žmonos, ji išvažiavus, tai man parašė įgaliojimą. Buvau netoli to notariato, tai nutariau užeiti paklausti kokių man popierių reikia, kad galėčiau sutvarkyti tą reikaliuką. Vilniaus rajono notariatas. Na, ir liaudis ten renkasi iš Vilniaus rajono. Užeinu, prie įėjimo stovi dvi bobos – sargybiniai, trijų durų spintos. Na, man vis tiek naglumo užtenka, bandau prasispausti, jos pečius suglaudžia ir labiau išrėkia nei pasako:

– Kuuuuuuuuur ?????

– Man tik paklausti …

– Visiems čia tik paklausti, – net sudrebėjau nuo to.

Pečiai suglausti, aplink dviejų trijų durų spintų neapeisi. Pažiūriu į laikrodį, liko kokį 40 minučių iki darbo pabaigos. Galvoju ar laukti ar ne. Skambinu G.

– Klausyk, čia man tokia situacija, ar gali surasti to notariato tel. nr. ir paskambinti ir paklausti, ar jie negalėtų telefonu pasakyti, kokių reikia dokumentų.

G.:

– Ramiai, sėdėk, tuoj sutvarkysiu.

– Pala, ką sėdėt, aš čia …

– Sėdėk, tuoj sutvarkysiu.

Hm. Sėdžiu uodegą pabrukęs. Nesuprantu, ką ji čia žada sutvarkyti. Sėdžiu kokias 5 minutes. Atsidaro durys, išeina pati notarė ir sako garsiai mano pavardę. Aš pasimetęs – taip aš. Ta, užeikit. Einu pro šalį pro tas dvi bobas. Pažiūriu joms į akis. Tokios nuostabos akyse dar gyvenime nesu matęs. Toks VIP pasijutau. Užėjau, greitai pasakė, ką reikia sutvarkyti, kokių dokumentų, sutariam dėl kito laiko. Ateinu po savaitės, atsinešu visus dokumentus. Pasitinka notariato sekretorė:

– Žinot, tokia problema, mes negalim patvirtinti šio dalyko, nes žinot, mes padavėm užklausą į Gyventojų registrą dėl jūsų žmonos ir jos jame nerado. Tai žinot pagal įstatymus …

Jai nebaigus sakyti iš savo kabineto išbėga notarė:

– Ai, čia Jūs. Čia su Jumis viskas ok. Užeikt. Pasirašysim, žinot, kaip su tuo Registru būna … 🙂

Grįžęs klausiu G., ką tu tai notarei pasakei.

Na, sako, paskambinau ir kaip moteris moteries paprašiau pasirūpinti mano vyru, na, žinot, kokie jie nedrąsūs.

Gal ir taip sakė, gal ir ne. Bet to įvykio nepamiršiu visą gyvenimą.

Ir tokių ir panašių nutikimų šimtai. Žmona net pyko ant manęs, kad atseit aš ją įsimylėjęs.

Deja, bet ją išėdė iš mūsų firmos, bet čia jau kita istorija. Dabar turim tai, ką turim.