Tags

, , , ,


Pavasaris. Eidamas miško takeliu (koks privalumas neturėti automobilio), klausydamasis paukščių čiulbėjimo, prisiminiau vaikystę, prisiminiau kad pirmieji pavasario požymiai tai buvo tirpstančio sniego upeliai gatvėse, o po to mano mamos mišrainė. Kartais nemėgdavau tos mišrainės. Kartais mėgdavau. Bet tai buvo jau tradicija – kiekvieną pavasarį. Ei, o tai nuo to laiko kai nebegyvenu su tėvais, nei karto nesidariau jos. Nesąmonė. Bet juk tokios skanios buvo. Prisimenu iš ko darydavo. Dėl visa pikta skambinu mamai paklausti, ką dėdavo (bet kokiu atveju jai bus malonu, kad skambinu). Na, pasakoja. Galima dėti žirnelių (aha, visuotino tarybinio deficito laikais žirnelių. Gal per šventes? Bet tai gautusi šventinės, o ne pavasarinės). Ryžių (ką negi rimtai tarybiniais laikais buvo ryžių? Nepamenu.) Kukurūzų (na, jau tikrai vaikystėje nemačiau ant stalo kukurūzų, girdėjau, kad amerikiečiai visur naudoja. Ir Chruščiovas, bet pats nevalgiau tai tikrai). Majonezo (a, mojonezo buvo, bet labiau naudodavo grietinę. Net dabar stebiuosi – grietinės tarybiniais laikais buvo). Svogūno galvutėmis (bet tai bus rudeninės, o ne pavasarinė). Agurko (tarybiniais laikais pavasarį agurko nebuvo).

Taigi atmetu visus šiuolaikinio post komunizmo patobulinimus ir darau lygiai taip kaip darydavo mano mama mano vaikystėje.

Reikės:

3-4 bulvės
2 morkos
2-3 kiaušiniai
Šviežių svogūno laiškų nemažas ryšulėlis
Grietinės (daug)
Druskos

Gaminam:

Išverdam bulves, morkas, kietai kiaušinius. Viską pjaustom kubeliais, sumaišom. Svarbu, kad svogūno laiškų nebūtų per mažai. Šiek tiek druskos. Ir daug grietinės, kad nebūtų sausos.

Niam niam niam. Nuotraukos neturiu. Teks patikėti taip.

Advertisements