Tags

,


Po spektaklio “Kas tas Grufas” mano mažė vis kliedėjo: gufas, gufas, teatras. Apsimauna batukus, sako, einam Gufo žiūrėti. Į tą patį nesinorėjo eiti (mums nesinorėjo, nes mažė mėgsta tą patį filmuką daug kartų pažiūrėti), taigi nutarėm paieškoti, ką dar kur rodo. Radom Vilniaus Jaunimo teatre rodo muzikinį spektaklį “Paika pelytė”.

Va, tokį aš suprantu spektaklį vaikams, dainelė po dainelės. Šiek tiek siužeto ir vėl dainelė. Išeina į sceną pelytės tėtis ir mama. Ir kokios plačios nuoširdžios šypsenos. Ypač pelytės Tėčio. Koks laimingas žmogus (arba kaip gerai vaidina?). Kaip man gera buvo į jį žiūrėti, visos problemos išorėje nublanko, dingo, bežiūrint į laime ir džiaugsmu trykštantį pelytę Tėtį. O po to į sceną išbėgo pati pelytė. Nors ji pagal siužetą ir vaidino išpaikusią pelytę (mano žmona tikriausiai nematė tokių spektaklių vaikystėje, nes nepasimokė), kuri vėliau suprato, kad, jei niekins draugus, juos praras, o be jų gyvenime sunku, nors ir vaidino tokią išpaikusią, bet su tokia nuotaika, energija, šypsena. Apskritai, neapsakomo grožio ta pelytė buvo, jau tokai graži, tokia graži. Iš kur Lietuvoje tokių gražių merginų atsiranda.

Ir peliukas – piiuj (pijv, ar kaip, net užrašyti neina). Pusė dienos mano vaikai darė tą piuj. Pirmą kart kai padarė, galvojau nesąmonė, bet vaikams įsimintiniausia frazė.

Ir vėjas. Toks paplaukęs. Nebaisiai baisus.

Neprailgo ir man šitas spektaklis ir aišku mano mažei.

Tik gaila, kad Vilniaus Jaunimo teatre daugiau be šio nėra mažiukams spektaklių :(( Jau toks šis geras.

Advertisements