Tags

,


Jeee, lyg ir baigiu išsikapanoti iš ligos. Tie virusai kasmet vis piktesni ir piktesni. Seniau nesirgdavau taip sunkiai. Taigi galima užsirašyti kokią seną istoriją. Kad blog’as netaptų kulinariniu (nors kelios maisto foto jau laukia patalpinimo).

Įžanga. Na, nerašysi gi iš kart pačio įdomumo. Tai buvo vienas iš nedaugelių kartų, tiksliau, vienintelis, kai nutarėm atostogauti su draugais. Aš artimų draugų nelabai turiu arba bent jau nenoriu susigadinti santykių per ilgai būdamas kartu, todėl keliavom su žmonos drauge ir jos vaikinu. Na, su ta drauge ir aš visai neblogai sutariu, kai žmonos nebūdavo ir ji neturėjo vaikino, tai eidavom kartu alaus išgerti. Vat ir paneigimas, kad tarp vyro ir moters be sekso negali būti draugystės. Hzm, nors gal kaip tik patvirtinimas, kadangi apie jokius intymius santykius nebuvo jokios minties (bent man), tai išgerti alaus išeidavom tik kol ji susirado vaikiną. Grįžkim prie atostogų. Kai keliauja dvi šeimos (jei neklystu jie po šitos kelionės ir susilaukė vaikučio) tai aišku kyla konfliktų. Mes abu vaikinai vadovavomės principu, mums dzin, kur važiuoti, svarbu kad vakare pas žmoną į lovą. Taigi visais atvejais palaikydavome savąsias. Taigi nutarėm važiuoti į Slovėniją, nors mano žmona norėjo kitur ir aš jai pritariau :). Bet ji nusileido.

Bled. Čia toks miestelis, pakeliui į mūsų numatytąją vietą. Fainas, mielas apie jį gal kada dar parašysiu, čia tik pavadinimą parašiau. Mes visaip tardavom ir pas bledes važiuosim ir suduslindami paskutinę raidę.

Bohinj. Paskirties vieta. Sklando kalbos, kad Agata Kristi važinėdama po pasaulį ir apsistodama kiekvienoje vietovėje parašė po detektyvinį kūrinį. Tai vat, kai buvo Bohinj, ji pasakė, kad čia tokia Dieviška vieta, jog čia negali atsitikti nusikaltimų ir nieko neparašė. Bet vėl apie Bohinj galima pasakoti ilgai – einam artyn prie įrašo pavadinimo.

Kalnas. Mano žmona, matyt supykusi, suagitavo visus lipti į kalną. Kokie 2 km. O kalnas status. Na, ne ant tiek status kaip Himalajai, bet praktiškai visada lipi kaip laiptais (dažniausiai labai dideliais), dažnose vietose turėklai, kad nenukristum. Žmona kaip tik tada lankė sporto klubą (komsomolka, sportsmenka 🙂 ), tai į tai pažiūrėjo kaip į sportinį užsiėmimą, žodžiu, vos ne bėgte. Mūsų šeimos draugė apie vidurį kalno apsiverkė. Aš tai vyras negi verksiu, kenčiu, nors mano fizinės jėgos nepritaikytos tokiems marš brasokams. Lipom kelias valandas, užlipom iki namelio, tarpinės stotelės, ten planavom pernakvoti, o kitą dieną lipti dar auščiau (bet kitą dieną leidomės žemyn, trys prieš vieną mano žmoną nubalsavo). Žodžiu, užlipam iki to namelio, man širdis stoja. Pilna vokiečių, visi geria alų, rėkauja. Širdis stoja, šiaip ne taip nusivelku iki baro, reik ko nors stipresnio širdžiai. Stipresnio. Rakija. Klausiam, o kiek laipsnių? O šita kiek? O ana? Neturit stipresnės? Ir čia barmėnė taip pažiūri į mane ir klausia:

– Are you from Russia?

Paėmėm stipriausios 50 gr kokios turėjo 🙂

Advertisements