Tags

, , ,


Kaip tik kursai, taip man depresija. Dvejopai. Pirma. Dėstytojas pasakė, kad pažįsta žmogų, kuris tiek diplomų turi, bet kaip verslininkas niekam tikęs. Joma jo, aš juk jį pirmą kart gyvenime matau, o jis apie mane kalba. Antra baisiau. Verslo įdėja šeimininė (oi, čia nepasakosiu peripetijų kodėl, niekam juk neįdomu mano problemosi ir vis tiek nieks jų neišspręs), dar nieko nepradėjom, jau susikapojom. Karočia (na, jei parašyčiau lietuviškai neatspindėtų visos blogybės). Depresija. Įrašus paskaitau. Pas mane prikomentuota, reiktų atrašyti – bet depresija. Man kai bloga nuotaika, tai valgis pataiso nuotaiką. Galvoju, ką čia vakarui pasidaryti? Savo blog’e, ką aprašęs nusibodo. Eiti į bendrą receptyną, tai kad nežinau ko noriu, nesąmonė ieškoti to, ko nežinai. Einu į blogus, kur pasidaręs nuorodas, gal kas gero parekomenduos. Nieko sau – bazilikas, kardomonas ir pan. Tai aš parduotuvėje valandą praleisiu ieškodamas tokių ingredientų. Ir dar dvi dienas bandydamas pagaminti pagal receptą.

Tada kažką prisimenu, kad Subjektyvi blog’e mintyse esu pasižymėjęs, kad kažką reikia išbandyti. Ieškau. Radau. Pengasijų užkandis. Blin, man kaip tik, bet mano šeima liks nevalgius. Atidedu geresniems laikams. Skaitau, ką dar rašo. O ir tas nieko ir tas. Man. Bet, ne mano šeimai. Bet šiaip realūs receptai. Ir čia skaitau –  tarkuotų bulvių apkepas. Paprasta. Noriu. Varau į parduotuvę bulvių.

Receptas:

Cha, net linksma rašyti. Imam bulves, nuskutam (juk reikia, ką nors parašyti prie recepto), sutarkuojam stambia burokine tarka, kepam, pridedam druskos, pipirų ir, jei mėgstat, kitokių prieskonių.

Kažkaip tokių bulvių nemėgdavau, bet dabar su tokiu pasigardžiavimu valgiau. Fotkės nedėsiu, jau rūgštynių sriubos baisią įdėjau, užteks. Galvoju. Ar gamybos būdas savitas – maniškas, ar savo mėgstamų prieskonių prisidėjau (vieną kartą, man nepatikusius prieskonius išmečiau, jau tokie neskanūs buvo, o prie mano skūpumo tai ohoho), bet dabar taip skanu buvo. Valgė apsilaižydami visi. Žmona suvalgė nesuskaičiuojamą kiekį (nors prieš tai aiškino, kad nekepčiau, nes sakiau, kad ji bulves skųstų, bat kai aš nuskutai), savo porciją, kas liko nuo dukros, po to kas liko nuo manęs su maže. Mažė valgė ir sakė – skaniu. Pamirštas valgis.

Išsisaugau prie valgių, kurie man patiko.

O rytoj iš šaldytuvo traukiu linoretos tortą, bus fotkės (tikiuosiu spėsiu), bus keistokas (jau taip gavosi) aprašymas (be fotkės ir paragavimo visgi nerašysiu) ir dar pagalvojau, kad dabar darau pagal kitų receptus, bet turiu fantastinį savo (mano rastą, ne mano kurtą) receptą, taigi, pagaminsiu pagal jį, darysiu fotkę, parašysiu ir džiaukitės visi tinginių tortais 🙂

Advertisements