Tags

, ,


Rytoj Sausio 13 – oji. Lietuvos laisvės gynėjų diena. Tęsdamas savo memuarų temą, pagalvojau parašysiu tema mano antitarybinė kova. Po to pagalvojau, kad žodis “kova” man per daug, o “veikla” gal kaip tik.

Vaikystė. Dabar galvoju, kaip tėvai tais brandaus socializmo laikais sugebėjo nuo pats vaikystės įdiegti lietuviškumo mintis ir antitarybines nuotaikas. Ta tema buvo bijoma kalbėti. Ir man ką nors pasakodavo labai ribotai ir, jei, ką pasakydavo, liepdavo nieku gyvu niekam neprasižioti. Tėvas pastoviai klausėsi Amerikos balso iš Vašingtono. Slapčia.

Balsavimas (na, ne rinkimai gi). Man kaip vaikui, buvau kokioje antroje klasėje, tai buvo šventė. Sekmadienį nuėjom balsuoti. Aš džiaugsmingai šokinėdamas, o tėvai paniurę. Aš ir klausiu, kas yra? Ir tėvas man sako: va, matai atėjom į rinkimus, tam kad išrinktume geriausią valdžią. Kiek kandidatų? Vienas, – sakau. Va, matai sako, pas mus Tarybų Sąjungoje patys demokratiškiausi rinkimai vienas kandidatas iš vieno. Ir jis laimės 99.9 procento. Ir žiūrėk, matai pasą pateikti reikia, jei nepateiksiu, rytoj mane išmes iš darbo ir pasodins į kalėjimą. Ir tylėk, niekam nesakyk, ką čia pasakiau, nes suims ir pasodins į kalėjimą. Akurat, praeina savaitė laimėjo toks ir toks komunistas 99.9 procento. Klausiu, o kodėl ne 100 procentų? O gi tam, kad sudarytų iliuziją, kad yra demokratija, o šiaip visa liaudis palaiko mūsų visų mylimą Komunistų partiją ir mylimą jos vadą Leonidą Brežnevą. Briedas kažkoks, pagalvojau.

Bažnyčia. Į bažnyčią mano tėvai mūsų miestelyje neidavo. Tam, kad prieičiau prie pirmos komunijos, mane tris vasaras iškomandiruodavo pas tetą į kitą didesnį miestą, kur manęs negalėjo niekas atpažinti. Eidami į tikybos paskaitas turėjom laikytis konspiracijos: nevaikščioti grupėmis, ateiti išeiti po vieną, buvom primokinti, ką sakyti, jei sulaikytų (kažin ar būtų padėję, nes vaikai buvom, griežčiau paklausti, būtume iškloję viską). Gaudavom antitarybinės literatūros – tiksliau draudžiamos, bet mums vaikams tikriausiai bijojo duoti ką nors rimtesnio, tai buvo visiškai nekaltos, mano supratimu, knygos – pamenu skaičiau apie mokslininką Pasterą ir jo gyvenimą. Visiškai nieko antitarybinio – mokslinio pažinimo knyga. Bet ji priklausė draudžiamoms knygoms. T.y. buvo viskas draudžiama, jei joje neparašyta, kad Leninas arba bent Brežnevas genijus ir kad mes mylim komunistų partiją. Arba iš vis niekas nebesuprato, kas draudžiama, o kas leidžiama. Jaučiausi kaip koks lietuvis caro laikais, nes tada draudžiama buvo bet kokios lietuviškos knygos. Išmokom konspiracijos.

Mokykloje įstojau į pionierius, po to į komjaunuolius. Į komjaunuolius įstojau paskutinis iš klasės (o dabar galėčiau sakyti, koks kovotojas, bet, tiesiog sirgau tada, kai visi stojo). Žinau, kad mano vyresnis brolis spardėsi dėl stojimo į komjaunuolius, buvo problemų, tai man tėvai pasakė, kad pats žodis nieko nepakeis ar tu komjaunuolis ar ne. Todėl stojau visai ramiai, galima sakyti beveik savo noru, t.y. nenorėjau turėti bereikalingų problemų. Pionieriuose kai buvau, tai buvau būrio tarybos pirmininko pavaduotojas, ir kadangi jis nieko neveikė, tai dar vėliavnešys. Komjaunuoliuose irgi buvau komjaunimo sekretoriaus pavaduotojas ir kaip čia pavadinti – karinis klasės vadas. Vykdavo tokie žygio ir dainos konkursai, t.y. žygiavimas kaip armijoje, sukarinta, rusų kalba: Nalevo, Napravo, Otriad sagom mars, rovniajs, piervym vtorim rascitajs, ravnenije na pravo, ravnenije na seredinu, pesniu zapevaj. Žodžiu aš buvau vadas. Prisimenu kaip man patiko. Užrėki komandą – visa salė aidi, klausaisi savo balso aido. Gražu. Beje, mes laimėdavom pirmas vietas. Dabar galvoju, kodėl buvau tik pavaduotojas, manau, dėl mano tėvų praeities, bijojo. Nors kaip tik galėjo pavyzdį statyti, va, tokie tėvai, o vaikas tikras komjaunuolis. Žodžiu buvau tikras komjaunuolis kaip ir visi, vengdavau visų darbų. Vieną kartą mūsų klasės sekretorė susirgo, ir mane kaip pavaduotoją nusiuntė į mokyklos pasitarimą. Tipo ką aš dariau, ką darysiu, ką kiti daro ir t.t. Eikit sakau na… Persirinkau save į seniūnus, kad vėl netektų būti aktyviu komjaunuoliu.

Atėjo į valdžią Gorbačiovas, prasidėjo perestroika. Kaip ir laisviau, bet iš tikrųjų tik atleido kilpą ant kaklo, kad taip neveržtų. Bet mes gavom deguonies. Surinko į miestelio kultūros rūmus visų mokyklų mokinius, tipo, propogandinį filmą rodys. Kažkas apie karą, kažkas apie suvažiavimus. Žodžiu, žygiuoja kariai ekrane ir mes kojom trepsim, suvažiavimo delegatai ploja ekrane ir mes plojam. Visa salė. Keli KGB’ešnikai bėgioja po salę, ten kur atbėga, chebra įdėmiai žiūri į filmą, tačiau kitoje salės pusėje ploja arba kojom trepsi. Bet jų tik 2 ar 3, taip nieko ir negalėjo padaryti. O mes pradėjom jausti – laisvė artėja, žmonės pavargo bijoti. Mokykloje tik šaibas už drausmę surašė ir daugiau nieko. Na, mūsų auklėtoja irgi pakalus buvo (nors klasiokai nesuprato jos) – juk ji formaliai surašė šaibas, liepė padarė, mums nuo to nei šilta nei šalta.

Paskutinė komunistinė vasario 16 – oji. Asmeniškai aš nieko nebuvau apie ją girdėjęs. Mokykloje prasidėjo – kiekvienas mokytojas (net tarkim lietuvių) aiškino, kaip čia blogai, buržuazija ir panašiai. Papildomos pamokos išaiškinančios blogį. O aiškino baisiai miglotai. Mes net nesuprantam apie ką čia. Mums kala į galvą blogai. Bet tiek metų atgyvenus tarybinėje santvarkoje, mes jau supratome, kad jei visi pradeda aiškinti, kad čia buvo labai bloga data, tai reiškia, kad buvo gera. Bet dar komunizmas nepribaigtas, dar paskutinis pasispardymas. Lietuvos Laisvės Lygos mitingą Vilniuje policija (oi, kokia dar policija, milicija su KGB) išvaiko. Mums jau kraujas verda. Kiek gi galima. Bet dar laikomės. Ateinam į mokyklą ir čia irgi vėl pradeda, ar jūs girdėjot, ar jūs žinote kaip jūsų klasiokas pasielgė. O pasirodo. Jis buvo mokyklos DJ ir vyko diskoteka ir jis paleido tuo metu legalią nedraudžiamą dainą “Dosvidanja tovarisch Gorbačiov”, na, ten visai kita prasmė, bet jis, paleidžia ją ir sako skiriu ją Vasario 16 -osios dienai. Genialu, sakyčiau. Dosvidanja Gorbačiov 🙂 Lietuviškai juk būtų – dink tik tolyn tu iš mūsų Lietuvos. Ir įdomiausia kas jį paskundė – jo pana, nes jos tėvai ten buvo CK, na, kažkas ten aukštai prie komunistų. Jį į KGB pasiaiškinti, o jis bičas kietas, tipo daina legali, o kas ta Vasario 16 – oji iš vis nežinau, va, mokykloje per kiekvieną pamoką kažką pasakojo, tai ir pasakiau nepagalvojęs. Aha – nepagalvojęs, dar po metų mes su juo dviese iš viso rajono į tarybinė armiją neužsirašėm. Nepagalvojęs 🙂 Klasės susirinkimas, mane prieš susirinkimą pasigauna auklėtoja, tu, kaip klasės seniūnas turi pasmerkti jo tokią veiklą. Sakau, tai kad aš nežinau, nebuvau net ten. Nesvarbu, privalai. Vis tiek, nežinau, ką sakyti. Sakyk, kad kaip seniūnas smerki. Susirinkimas, ateina mano eilė, atsistoju ir sakau, aš kaip seniūnas smerkiu, viskas. Visi vos susilaiko nepradėję žvengti. Visiems aišku, formaliai pasmerkėm, o šiaip realiai visi smerkėm jo paną – išdavė savo berną, kaip tas įžymus tarybinis tėvų išdavikas Pavlikas Morozovas.

Vilniuje Sąjūdis. Trispalvės. Mitingai. Mano brolis studentas grįžta pasakoja kaip viskas juda – griūna komunizmas. Pas mus tiku ramu, ne veltui mūsų miestelis laikomas Lietuvos Revoliucijos lopšiu. Artėja rugsėjo 1 – oji. Aš susirandu tokio gražaus pūkuoto popieriaus, paimu kažkokį ženkliuką išmetu kas ten buvo, suklijuoju lietuvišką trispalvę. Ateinu į mokyklą įsisegęs. Visi žiūri akis išpūtę, kas čia dabar. Pirma pamoka mokytoja, kuri buvo iš aršesnių tarybinių, ilgai žiūri ir praveria burna. Blin, galvoju, na tik pabandyk ką pasakyti, kibsiu į atlapus. O ji: – A, tai čia ta lietuviška? Taip, – atsakau. Praeina 15 min pamokos, man praneša – tave kviečia direktoriaus pavaduotoja. Aš tai žinau kas ji. Rajono KGB viršininko žmona. Išeinu iš klasės, stovi. Žiūri neapykantos pilnomis akimis į tą ženkliuką. Ilgai žiūri. O aš ramiai stoviu. Tylim abu. Pabandyk, ką nors pasakyti, vydra tu, komunistė. Na, pabandyk, tuoj mitingą padarysiu. Matyt akys mano tą patį sako. Lėtai pradeda:

– O tu komjaunuolis?

Hzm, kur ji suka. Visi gi 100 procentų komjaunuoliai, kas per durnas klausimas. Na, taip, – patvirtinu.

– O kodėl nesegi komjaunimo ženklelio? – cha, rado prie ko prisikabinti,  – kad rytoj būtum užsisegęs.

Kokį pusę metų taip ir nešiojau – lietuviška trispalvė ir šalia komjaunimo ženklelis. Tik po gero laiko ir kiti mokykloje pradėjo nešioti trispalves.

Tarybinė armija. Na, į tarybinę armiją aš eiti nenorėjau. Diedovščina. Kaip tik atvežė į mūsų miestelį karstą iš tarybinės armijos. O miestelis mažas visi visus pažįsta, tai kaip ir pažįstamo gaunasi. Žodžiu, mums praneša, kad rytoj, visi vaikinai eina į polikliniką, tam kad praeiti medicininį patikrinimą dėl armijos. Aš neinu. Dar ko. Įkalbinėja auklėtoja, mokytojai – tipo kam tau problemos. Aš ne ir viskas. Pasirodo dviese neatėjom (ir tik vėliau sužinojau, kad visgi buvo dar trečias, tas buvęs klasiokas, tas DJ). O mūsų tai du. Drąsu. Įkalbinėja. Tą kitą per tėvus įkalbėjo. Man tėvai nieko nesako, lyg nežinotų. Aš ir nieko nesakau. Likau vienas, kviečiasi ta pati KGB viršininko žmona, direktoriaus pavaduotoja. Ilgai aiškina, kaip man bus blogai, jei nenueisiu. Kokį pusę valandos. Aš įdėmiai klausausi. Rimtai. Įdėmiai. Klausia manęs:

– Ar supratai?

– Taip supratau, – juk įdėmiai klausiausi, galiu net pakartoti.

– Tai va, rytoj 9 val. ar nueis? – su palengvėjimu balse.

– Ne, – atsakau trumpai.

Hrrrrr, vėl pusė valandos.

– Ar dabar supratai?

– Taip supratau, – kodėl kartoja, aš gi ne durnas, iš pirmo karto supratau.

– Tai nueisi?

– Ne, – o akysi velniukai bėgioja, nepaimsi manęs plikom rankom.

Hrrr, vėl aiškina. Vėl tas pats. Supratai? Taip. Nueisi. Ne. Paleidžia, eik.

Tik kažkiek laiko praėjus man tėvas papasakojo, kad buvo ir jis įtrauktas į tai. Išsikviečia jį į karinį komisariatą. Nuveda pas karininką. Tam laimės pilnos kelnės. Ranką paspaudžia, vos nepabučiuoja:

– Ačiū, kad atėjot. O dabar tegul ten viršuje skauda galvą, – su galva parodo į viršų.

Armija degradavusi visai. Formalumą atliko, pasikvietė, pokalbį atliko, o dabar lai aukštesnei valdžiai galvą skauda.

Na, mano tėvas pakalbėti moka. Pasakė, kad kol iš armijos grįš karstuose, tai jo sūnus neis į armiją. Jei norit, imkit, jėga. Bet jis gins, sugniaužia kumštį, o mano tėvas kresnas, stiprus, panosėn pakiša, va, šituo kumščiu minimum penkis priplosiu, kol paimsit.

Žodžiu, manęs taip ir nebekalbino daugiau, likom, kaip vėliau paaiškėjo, dviese, kurie neužsiregistravo.

Sausio 13 – oji. Pas tėvus iš darboviečių organizuoja važiuoti į Vilnių. Reikia saugoti Lietuvai svarbius objektus. Aš ir noriu. Su mama važiuojam. Tėvas serga, lieka vietoje, eis vietinio centrinio pašto saugoti. Atvažiuojam. Aš Vilniuje beveik nebuvęs, nieko nežinau. Mus pagal planą turi prie TV bokšto, bet ar tai daug mašinų ar tai vairuotojas pasiklydo, žodžiu mus paskiria į naują vietą prie Seimo. Dabar galvoju, koks visgi įdomus likimas. Kažkoks nedidelis atsitiktinumas ir mus perkelia iš pavojingiausios vietos į kitą, kuri vėliau paaiškėjo, kad visai nepavojinga. Naktį pradeda šaudyti. Eina trasuojančios kulkos. Klausom visi išsižioję radijo. Komunistai puola. Po komunistų šturmo nutyla Vilniaus radijas iš kart po minutės prabyla Kaunas. Mes nenugalėti. Mes norim būti laisvi. Mus instruktuoja, jei tik tankai pro taikią minią prasiverš, traukitės Seimą ginsim jėga. Kaip aš jaučiausi ir ką galvojau? Aš baisiai bijojau. Galvojau, kad nenoriu mirti, kad dar net mergaitės nebučiavau, kad nekenčiu komunistų iki kaulų gilumos, kad per tuos suknistus komunistus turėsiu mirti tokiam amžiuje. Aš bijojau baisiai. Taip iki aušros. Pradėjo švisti, supratom, kad mes laimėjom. Atsilaikėm. Kad bus baisu, gal būt bus karas, bet mes šią naktį laimėjom. Pradėjo statyti barikadas, vežti blokus, prasidėjo kapitaliniai Seimo apsaugos įtvirtinimai. Lengvai Seimo nebepaims.

Grįžom namo. Mokykloje surinko visą mokyklą į sporto salę, pasirodo iš mokyklos mes tik dviese buvom Vilniuje (vėl tie patys, kur į tarybinę armiją nėjom). Mane išstato prieš visa mokyklą kaip kokį didvyrį. Papasakok. O ką man pasakoti. Pasakoti, kaip aš bijojau. Kažką šiek tiek papasakoju, bet pagal mano charakterį labai silpnai. Man tada buvo gėda, kad aš taip bijojau. Dabar, po dvidešimt metų galvoju, bet juk bijoti žmogiška, visi bijo, tai natūralu, bet kai kas nugali tą baimę, kai kas ne. Šiaip ar taip iš mokyklos mes buvome tik du, kurie nuvažiavo į Vilnių. Konkrečiai nieko nepadarėm, bet juk mes papildėm tą masę žmonių, kurie buvo. Mes parodėm, kad mes mylim Lietuvą ir pasiryžę mirti už ją. Gal laikas ir man nustoti gėdytis tos baimės – buvau dar visai vaikas. Nors tas dar vaikas. Asanavičiūtė ir dar keli žuvę yra mano gimimo metų. Vaikai, kuriems tada buvo arba greit turėjo būti po 18 metų.

NEKENČIU KOMUNISTŲ.

Tėvas iš kažkur parnešė spausdinimo mašinėlę. Liepė man paslėpti. Ruošėmės pogrindžiui. Cha, dabar kai pagalvoju. Jei būtų komunistai elgiasi kaip visais laikais, tai mus mūsų mieste vienus iš pirmųjų būtų suėmę. O mes pogrindžiui ruošėmės. Tėvas žinojo, kad aš domiuosi šnipais, net vystau šnipams būdingus sugebėjimus (miegu kaip šnipas, iš klausos iš toli atpažindavau kas kaip vaikšto, pats vaikščiodavau be garso ir t.t.) Tikriausiai bučiau tapęs kaip Suvorovas, jei ne komunizmo griūtis. Taigi davė paslėpti man. Gerai paslėpti. Paslėpiau. Kai viskas baigėsi ir reikėjo grąžinti, tai tėvui detaliai nupasakojau, kur yra paslėpta, nuėjo ir nerado. Teko man eiti ištraukti.

Pasimiršta viskas po truputį. Štai tiek prisiminiau savo antisovietinės veiklos.

Advertisements