Tags

,


Gal ir nieko mintis rašyti memuarus – senatvėje, kai atmintis susilpnės galima bus bent kažką paskaitinėjus prisiminti.

Tai buvo seniai, nors šiaip nelabai. Mes dar nebuvom nei ES, nei NATO, savaime suprantama ir Šengenui nepriklausėm, bet jau “mano pasas žalias kur norim važiuojam” kaip dainuoja ŽAS.

Būdami Slovėnijoje sakom varom į Romą pažiūrėti. Tai galvojam reik iš pat ryto išvažiuoti, kad neskubant vakare jau ir būtume Romoje. Paėmėm raftingą, bet kadangi mažajai tada buvo berods 3 metai, tai mums davė tik easy trasą. Dieve mano, mano vaikams easy ! Kai jie prieš tai dalyvavo kanjoninge suaugusių trasoje, kur nuo kalno su alpinistų įranga nukėlė, kur net man kinkos drebėjo. O čia easy. Po 10 minučių vaikai pradėjo šaukti choru: Nusibodo, Nusibodo. Slovėnas manau iš intonacijos turėjo suprasti, nors mes su žmona maloniai šypsojomės. Bet jis irgi maloniai šypsojosi, nes pinigai jau sumokėti ir vis tiek reikia nuplaukti iki vietos, vidurį upės gi nepaleisi. Raftingo agentūroje paklausėm, kur jaukiai nebrangiai galėtume permiegoti, tai rekomendavo kažką panašaus į kaimo turizmą ar į privačią sodybą. Šeimininkai sutiko labai maloniai ir paliko mums labai šiltų žmonių įspūdį. Ryte atsikėlėm anksčiau (čia kokią 9 🙂 – juk Roma laukia. Klausiam slovėnų šeimininkų, o į kurią čia mums pusę važiuoti, kad Romą pasiektume. Iš pradžių jie juokėsi, galvojo, kad juokaujam – su sava mašina iki Romos, taigi baisiai toli. Tada teko paaiškinti, kad mes iš Lietuvos atvažiavom, ir kad iki mūsų namų toliau negu iki Romos. Tada ilgai stebėjosi, kaip čia mes taip toli atvažiavom ir dar toliau ruošiamės nuvažiuoti ir pagaliau parodė. Tada supratau, kuo skiriasi lietuviai nuo kitų – mes nesuprantam žodžio neįmanoma.

Atvažiuojam iki Italijos pasienio. Šengeno erdvė prasideda. Slovėnija, ką tik nebe tarybinė, žodžiu pasienis rimčiausias. Kiek turit pinigų, kur važiuojat, o ko važiuojat. Išsitraukiu pluoštą eurų, sakau, va čia truputį grynų, o šiaip tai kortelėje (parodau bankinę kortelę). Pluoštas eurų matau daro įspūdį, su pinigais ok. Atidaryk bagažinę – o ji pilna drabužių prikrauta (prištabeliuota), pampersų (jei būtų paprašę ką nors ištraukti, nežinau kaip būtų pavykę). Ir šiaip su jais susikalbėti sunku, anglų kalba kažkokia keista, minimum angliškų žodžių žino. Tai gestais daugiau. Žodžiu paima mūsų žalius pasus, pakelia šlagbaumą, sako, pravažiuokit ir palaukit čia. O karštis. Mes aišku iškart visi išlipam iš mašinos, savaime suprantama, įsižeidę kaip čia mūsų su žaliais pasais neįleidžia. Vaikai žaisti aplink tą šlagbaumą, sūnus mano visada išdykęs buvo, kiek jam tada buvo – kokį 8. Pastebi prie šlagbaumo iš kart po juo raudoną mygtuką. Negi mano sūnus pamatęs raudoną mygtuką gali susilaikyti nepaspaudęs jo. Paspaudžia. Šlagbaumas pakyla. Kelias į Italiją laisvas. Važiuokit kas norit. Šengeno pasienis atidarytas. Tarptautinis skandalas. Mes su žmona žvengiam. Atlekia persigandę italai kažką itališkai rėkdami, vos ne su automatais (o gal ir buvo su automatais, nebepamenu). Emocingai gestikuliuodami mums kažką itališkai aiškina, galų gale ir jiems dašila, kad mes itališkai nesuprantam, nes mes stovim ir šypsomės. Tada laužyta anglų kalba liepia sukišti vaikus į mašiną ir kad daugiau jokių incidentų, nes kitaip neįleis mūsų į Italiją. Vaikų į mašiną sukišti nepavyko, bet nuvijom tolyn nuo šlagbaumo ir nebeprileidom artyn. Į Italiją įleido.

Na, šį kart užteks apie Italiją, tik paminėsiu, kad vakare nakvojom šalia Romos (slovėnui tai neįmanoma atrodė). Bet apie tai jau kituose įrašuose.

Advertisements