Tags

, , ,


Subjektyvi (kiek daug įrašų įtakoja kiti) priminė apie Tito. Aš prisiminiau, kad turiu rakijos iš Bosnijos ir Hercogovinos. Išgersiu kada ir išmesiu butelį, tai reikia bent foto išsisaugoti. Gal čia ir ne Tito ant butelio, bet kažkas panašaus.

Pirmą kartą kai atvažiavau į Bosniją ir Hercegoviną buvau šokiruotas. Įvažiavau ne nuo jūros pusės (Dubrovniko), bet priešingos. Bosniją (taip vadinsiu dėl trumpumo) nuo Kroatijos skyria tiltas per upę. Vienoje pusėje Kroatija, pervažiuoji tiltą Bosnija. Kroatų pasieniečiai (čia buvo prieš kokius 5 metus) pažiūrėję į mūsų mašinos numerius mus praleido iš vis netikrinę, bosniai sustabdė, ilagai nagrinėjo pasus, prištampavo ir galų gale įleido. Kaip čia apibūdinti skirtumą. Tarkim sustatykim šalia Akropolį ir kokį labiausiai nutriušusį Gariūnų gabalą (bet labiausiai nutriušusį). Tai, va, vienoj tilto pusėje Akropoplis (Kroatija aišku), pervažiuoji tiltą ištisas aptriušęs turgus. Aš net pradžioje nesupratau, kur benzino užsipilti – visur turgus. Bet vėliau prie to vaizdo pripratau ir kitus kartus atvažiavus, jau nebeatrodė taip baisu. Gal buvo baisu dėl to, jod tai buvo pirmieji metai, kai mes (Europiečiai) galėjom važiuoti į Bosniją be vizų (jei neklystu bosniams vizų nebereikia jau įvažiuoti į Europą, bet labai neseniai taip padarė).

Kuo ilgiau buvau Bosnijoje tuo labiau pripratau. Graži gamta – didžiuliai kalnai. Prie vairavimo taip ir nepripratau, didžiausias stresas per tuos kalnus važinėti. Žmonės – žmonės tai šilti. Su jais pabendravęs tikrai supranti, kad lietuviai šalti. Ir į mane jie ilgai žiūrėjo kaip į šaltą šiaurietį. Iki vieno nutikimo. Atvažiavo mūsų draugai serbai (na, ne bosniai juk) į Lietuvą. Mes juos į Sugiharos SPA. Persirenginėjam. Žmonių nedaug, persirengimo kambaryje tik aš ir draugas serbas (žmogus jau amžiuje, man į tėvus tiktų). Aš apsimoviau maudymosi kelnaites, o jis kažko mindžiukuoja. Mes tarpusavį mes kalbamės tik serbiškai, o aš moku tik kelis žodžius, kaip ‘dobar dan’ ir pan. Angliškai kalbamės tik jei kažkokia kritinė situacija. Kažkaip taip savaime susiklostė, gal, spėju, jie nelabai mėgsta po to karo amerikiečių, todėl vengia anglų kalbos, nors moka normaliai. Žodžiu rengiamės tylėdami. Staiga skamba mano mobilus telefonas. Keista, kaip čia persirengimo kambarį man kažkas skambina. Žmona. Klausia: – tu maudymosi kelnaites jau apsimovei? Na, jo, -sakau. Žmona: – Nusimauk ir duok mūsų draugui. O tu vilkėsi kasdienes kelnaites, visai normaliai atrodo. Žmona pasakė, aš vykdau. Nusimaunu, duodu, kažką numykiu, kad It’s for you. Pasirodo, kad jis nepasiėmė maudymosi kelnaičių ir dabar nežino ką daryti, o jo žmona pasakė mano žmonai ir maniškė liepė atiduot man savas. Taip aš paskolinau savo gača (taip serbiškai maudymosi kelnaitės) ir nuo tada jie suprato, kad aš savas, jei galiu paskutinius savo triusikus atiduoti.

Kaip žinia Bosnija susideda iš trijų autonominių dalių: serbų, katalikų (kroatų) ir musulmonų. Aš didžiąją dalį praleidau serbiškoje dalyje, tai visur Republika Srpska (lyg nesuklydau) ir, ženklas, kad tai Bosnija ir Hercegovina tik ant pasienio su Kroatija. Visos valstybinės įstaigos Srpska ir viskas. Beje, dabar nepamenu kaip, bet nuo Serbijos užrašas labai mažai skiriasi, galima ir sumaišyti, kad Serbijoje esi. Tai po karo pykčiai išlikę nerealūs. Kiekvienas balius balius baigiasi kalbomis, kokie musulmonai blogi. Beje, apie kroatus neteko girdėti nieko blogo (gal iš mandagumo, nes mes irgi katalikai, kaip kroatai).

Dar Bosnijoje yra nepakartojama katalikiška šventa vieta, bet čia prie šitų fotografijų, net nerašysiu pavadinimo – šventvagiška.

Žodžiu šilti ir geri tie žmonės serbai. Net keista kiek jie daug patyrė skriaudos per visus karus po Jugoslavijos bei per Jugoslavijos komunistinį režimą. Graži šalis, bet pokarinis laikotarpis vis dar jaučiasi. Pavyzdžiui, pamyžti pakelėje nesiryžčiau, daug kur toliau nuo gyvenamų vietų sukalti ženklai – atsargiai minos. Bet tikiuosi, kad kada nors ir Bosnija taps eiline normaliai europietiška šalimi – žmonės nori taikos.

Iki pasimatymo Bosnija 🙂

Advertisements