Tags

, ,


Kiekviena šeima yra kaip valstybė. Tik pareigybės nėra griežtai paskirstytos ir dažnai tas pareigas vykdo abu ir vyras ir žmona. Yra ir Prezidentas, ir Vyriausybės vadovas, ir Finansų Ministras, ir Susisiekimo Ministras ir visi kiti.

Visos kitos šeimos arba ir pavieniai žmonės yra užsienio valstybės. Yra artimasis užsienis – draugai, giminės, kaimynai, bendradarbiai ir pan. Ir tolimasis – tolimi pažįstami, pavyzdžiui tavo vaiko klasioko tėvai.  Ir dar tolimesni (sakykim užjūrio) – bobutė sutikta troleibuse ar žmogus stovintis eilėje prie kasų.

Yra taikių valstybių. Ir yra karingų. Yra draugiškos šalys. Yra priešiškos šalys. Ir yra neutralios šalys. Artimojo užsienio šalys dažniausiai priklauso draugiškoms šalims, nors gali būti kaimyninė šalis priešiška (pavyzdžiui Šiaurės ir Pietų Korėjos). Apie daug valstybių neturime informacijos, kokia ji yra draugiška ar priešiška, taiki ar karinga. Be to draugiška šalis gali tapti priešiška, neutrali gali tapti draugiška. Retai, bet priešiška šalis gali tapti draugiška.

Kadangi mano šeima yra karinga. Tai papasakosiu kaip mes kariaujame.

Pirmiausias uždavinys – tai ruošimasis karui.

Tam, kad visada būtume pasiruošę karui su užsienio valstybėmis, pastoviai treniruojame savo armiją. Mūsų šeimoje pastoviai vyksta pilietiniai karai (apie juos nesiplėsiu, nes tema – užsienio karai). Ką tai duoda? Pirma – įgyjam karinės patirties. Antra – stengiamės kariauti garsiai, taigi ypač artimasis užsienis (draugai ir kaimynai) žino, kad mes karinga tauta ir prieš veliantis į karą reikia devynis kartus pamatuoti. Trečia – karts nuo karto pilietiniame kare sudaromos paliaubos, taip parodom artimajam užsieniui, kad tai yra tik vidiniai nesutarimai ir esant užsienio grėsmei, mes susivienysime ir nukreipsime visas pajėgas prieš užsienio priešo pajėgas, be to, taip mokomės diplomatijos, kuri taip pat labai praverčia vedant užsienio politiką. Plačiai taikom maskavimą (Kur dingo pinigai? Pirkau tarkim duonos po 10 lt, nors pats gėriau alaus. Kiek kas turi pinigų ir kiek kas jų gauna niekas nežino.) Dar plačiau – dezinformavimą (vietinį ir išorinį) (pasakojama visiems būtos ir nebūtos istorijos apie buvusius karus, pagražinant ir parodant, kaip baisu buvo pralaimėjusiems). Aišku, vyksta pastovūs nedideli incidentai su artimuoju užsieniu, kad palaikyti kovinę dvasią bei įgūdžius.

Antras uždavinys – karo laimėjimas.

Tai geriausia atspindi tikri laimėti ar vykdomi karai.

Priešistorinis Čečėnijos karas. Pavadinimas suteiktas dėl to, kad tai buvo be galo seniai. Studijavimo metais paskolinau vienam bičui pinigų. O jis nutarė jų neatiduoti. Kviečiausi ir artimas mafijai struktūras (bent gyrėsi, kad jis artimas mafijozams). Keturių durų spinta. Atėjo pakalbėjo, pagrasino, pinigų neatidavė vis tiek. Pats jėga nei kaip. Pirma jis stipresnis, antra gyveno kartu su čečėnais (todėl ir karo pavadinime įdėjau Čečėnija). Gal du metus visaip bandžiau atgauti pinigus. Niekaip. Tada sugalvojau pradėti kariauti informacinį karą, kuris nutrauktų jo finansavimą. Kadangi jo finansavimas buvo pagrinde iš skolinimosi, tai aš pradėjau informavimo kompaniją, kad jis neatiduoda skolų. Kiekvieną kartą sutikęs jį prie jo draugų ir pažįstamu pradėjau klausti, kada jis atiduos dviejų metų skolą. Kaip suprantu pradėjo jam nebeskolinti niekas pinigų, tai jis, kad nutraukti informacinį karą, maždaug po savaitės nuo karo veiksmų pradžios atnešė ir gražino skolą. Aš nutraukiau karo veiksmus. Jis toliau laimingai gyveno 🙂

Priešistorinis draugiškasis karas. Gyvenom bendrabutyje. Turėjom mažą vaiką. Kaimynai švenčia, 12 valandą leidžia muziką. Bjaurią. Maždaug je je je, kokių 80 metų popsas. Nepatinka mums. Bandom pakalbėti, nelabai leidžiasi į kalbas. Mes atsidarom savo kambario duris, šalia pastatom kolonėles (oho, turėjom tokias tarybines, kur dviejų iš kart nepakelčiau), uždedam mano mėgstamą techno kasetę (L.A.Style – James Brown is Dead). Žmona kenčia, bet dėl reikalo galima. Pasukam garsą iki maksimumo. Visas 16 aukštų bendrabutis girdi mano techno. Atlekia komendantas: Ką čia darot? Sakau, muzikos klausausi. O kodėl durys atidarytos? Oro trūksta. O kodėl ant viso garso? Techno muzika geriausiai atsiskleidžia garsiai klausantis. O jei rimtai, ką čia darot? Tai va, kaimynai, miegot neduoda. Komendantas nulekia pas juos. Po kelių minučių atlekia tie, sako, ei, paskolinkint šitą kasetę, o tai mums mūsų pops’as užkniso jau. Skolinu. Jie taip garsiai nebeleidžia, einam miegoti. Kodėl draugiškasis karas? Tai, kad po to buvo sava chebra. Na, aš manau, tokios geros muzikos kasetę paskolinau 🙂

Priešistorinis žiaurusis karas. Po mumis gyveno penktakursiai su nelegalais čečėnais, žodžiu asai. Gražiuoju niekaip. Komendantas padėti irgi negali. Geria vos ne kas naktį, triukšmauja. Eilinė naktis, manęs nebuvo, jie geria. Žmona kviečia policiją. Jie ateina, pakalba gražiuoju išeina. Na, jie sužvėrėja, atlekia daužo duris, grasina išprievartauti. Ryte grįžtu aš. Skelbiam karą. Pareiškimas į policiją, kad grasina išprievartauti, bandymas įsilaužti, pareiškimas Rektoriui. Kaimyną dar girtą suima parai išsiblaivymui. Išsiblaivęs ateina pas mus. Na, galvoju dabar bus. O jis nuolankiai. Klausykit, sako: sėdžiu aš toje policijoje už grotų, ateina pas policininką vaikas, tėte, parodyk, man nusikaltėlį, veda policininkas savo vaiką prie jo ir rodo. Man sako 5 kursas, davai taikomės. Ok, sakau, mes dar šiandien nuvažiuojam iš rektorato atsiimam pareiškimą. Tas akis išpučia, bl.., jau ir ten yra. Vos ne ant kelių, būkit žmonės. Iš rektorato atsiėmėm, policijoje parašėm kita, kad susitaikėm draugiškai. Karas baigtas. Kol baigė univerkę daugiau jokio triukšmo, susitikęs pabrėžtinai sveikinosi.

Tarpistorinis pamokamas karas. Iš bendrabučio teko išsikraustyti. Apsigyvenom bute. Na, ką nauji kaimynai. Juk jie dar nežino, kokia karinga tauta atsikraustė. Kaimynai geria. Mes tylim. Kažkur apie 3-4 val. nueina miegoti. Mes 7 ryto vėl ištraukiam kolonėles, mano techno (šį kart Cyberspace, vien pirmas gabalas 10 minučių :). Valandikę paklausom. Nieko. Po kiek laiko jie vėl geria. Bandom su policija. Nieko. Čia jau privati teritorija, ne bendrabutis, sunkiau viskas. Darom mes balių. Susikviečiam draugų. Paaiškinam, kad triukšmauti galima ir pageidautina. 3 valandą nakties mano draugas Lietuvos rusas šaukia balkone “Kaimynai, miegok”. Kitą naktį kaimynai kelia balių, išeina į balkoną ir rėkia “Kaimynai, miegok”. Ir čia išeina į balkoną dar vienas kaimynas iš dar aukštu žemiau. Ir sako trumpai trijų aukštų rusišką keiksmažodį ir zatknys. Kaip dabar gaila, kad neužsirašiau to trijų aukštų rusiško keiksmažodžio. Pamokama – mokytis užsienio kalbų, tipo, rusiškų keiksmažodžių. Aišku tas kaimynas įtartinas buvo, afigiena mašina, gyvena vienas, atsikačialinęs. Karas baigėsi, nes įsiterpė nepažįstama ir neaiški ypač karinga valstybė.

Šaltasis karas. Kviečiasi kaimynai užeikit reikia pasitarti. Užeinam. Sako, žinot, mes norim statyti tvorą. Sakom, taigi sutarėm kad gyvatvorę sodinsim. Na, mes persigalvojom, norim tvoros. Ir žodžiu, pagal įstatymą, mes galim ją statyti, žodžiu, mes tik informuojame. Gresia karu. Taip karas, jie išrauna mūsų medelius, pastato tvorą. Skaitom įstatymus, matuojam centimetru, skaičiuojam tvoros šviesos pralaidumą. Ot, bl.. viskas pagal įstatymus. Kviečiam giminaitį seniūną, nieko negali padaryt. Karas. Jie įsirengia savo kiemelyje apšveitimą. Vakare užsidega ir palieka nakčiai. Tipo, gražu. Man, bl… negražu, man šviečia į akis kai miegu. Einu prie Interneto – įstatymai, įstatymai. Nėra jokių apribojimų dėl apšvietimo. Ach, nėra. Į Ermitažą, perku 500 kW (ar W vis gi) statybinę lempą, kurią sargai naudoja apsaugai apšvietimui statybinių aikštelių. Vakaras, nustatau, kad šviestų pusiau į jų pusiau į mūsų langus. Namie šviesiau nei dieną. Užsitraukiu žaliuzi, vis tiek šviesu. Bet karas yra karas. Kitas vakaras, tik su tamsa, vėl klik, įjungiu. Skambina, ojojoi, čia pas mus policininkai draugai atvažiuoja, arba išjunkit arba bus blogai. Ok, sakau, bus blogai. Įstatymus tai aš žinau. Įtariu, kad jie prie Interneto, skaito įstatymus. Skambina, klausia, jei mes išjungsim, ar jūs išjungsit? Išjungsim. Dar dvi savaites lempa stovi kieme, bet nebejungiama. Tai jie dar nežino, kad jei  ši lempa būtų nepadėjus, aš jau buvau radęs, kur stroboskopus pardavinėja (blykstės, naudojamos diskotekose).  Bet tvora tai stovi. Šaltasis karas tebesitęsia.

Šiuolaikinis gynybinis puolamasis karas. Na, mano sūnus velnių priėdęs, žodžiu, susimušė jis su mokytoja. Ta jį į policiją. Na, karą juk ne mes paskelbėm – o mokytoja. Galima aiškintis kas kaltas, bet juk įrašas ne apie tai. Karas tai karas. Geriausia gynyba tai puolimas. Vakare sužinojom, kad paduotas pareiškimas į policiją. Žmona per naktį sėdi prie Interneto, studijuoja įstatymus. Ryte registruotu laišku skundai dėl vaiko nepriežiūros, dėl moralinio ir psichologinio pažeminimo į Švietimo Ministeriją, Vaiko teisių apsaugos inspekciją, mokyklos Direktoriui, pareiškimas dėl vaiko užpuolimo ir sužalojimo tiek fizinio tiek psichologinio į policija. Visuose raštuose sužymėti visi adresatai. Jau apie pietus skambina mokyklos Direktorius – gal kaip nors sutiktumėte susitaikyti? Statom sąlygas – atsiima iš policijos ir atsiprašo. Po dviejų trijų savaičių gaunam oficialius atsiprašymo raštus iš Švietimo Ministerijos ir Vaiko teisių apsaugos inspekcijos. Karas baigtas.

Paskutinis karas. Ir čia prieš savaitę, skambina žmona, tipo oi oi oi, ją grasina paduoti į teismą, už šmeižtą ir šantažą. Net juokas suėmė. Mažvaikiai. Kas gi žvangina ginklus, jei neturi armijos. Skelbiam mobilizaciją, pakeliams gynybines pajėgas, paruošiam strategines puolamąsias armijas. Eina žmona į derybas. Apsirengia viskuo ką turi geriausio, šikarnais kailiniais, apsikarsto auksais. Priešininkas pamatęs ją išvadina fyfa. Pirmą kartą girdžiu, kad mano žmoną kas sulygintų su fyfa. O tai kas už tos fyfos stovi? Karas baigiasi neprasidėjęs.

Aš už taiką pasaulyje.

Advertisements