Tags

, ,


Vyresnioji dukrytė sako mano žmonai:

– Aš mačiau tavo, ėė, na, ėė, tavo džiungles.

Mažoji iš kart pasigauna:

– Dziundzia. Dziundzia.

Gal taip ir gimsta nauji žodžiai?

Su ta dziundzia. Prieš daug metų (kaip gaila, kad tada nerašiau blogo, kiek pasimiršo), mano vyresnė dukra buvo tokio pat amžiaus, kaip dabar mažylė. Buvom prie jūros. Aš, žmona, žmonos giminaitė ir vaikai. Dukrytė turėjo pripučiamą varlę. Mėgstamiausias žaislas. Kaip jai gavosi, kad ji ją vadino dziabdzia. Nežinau iš kokios kalbos. O aš aišku, tundra, supainiojau. Žodžiu visą dieną aš tą varlę vadinau dziundze. Mažyle atnešk dziundzę, kur tavo dziundzė, paimk ir t.t. Visą laiką šalia buvo ta giminaitė. Vakare, kai likom su žmona tik dviese, ji manęs ir klausia, ar aš žinau, ką reiškia dziundzė. Varlė, sakau. Varlė, sako, dziabdzia. O pas žemaičius … Ups. Gerai kad pajūris Kroatijos ir dar vietovė nepopuliari lietuvių turistų. Bet ką ta giminaitė galvojo, kai aš visą dieną ant viso paplūdimio tai šūkavau 🙂 Kitą kart tą žodį išgirdau per Sopranus (įgarsintus lietuviškai). Tikrai, reiškė tą, ką ir žmona pasakė. Ot. O aš vis dar tikėjau , kad niekas nežino. Pasirodo tik aš vienas nežinau. Tundra.

O mano dukrytė jau rezga sakinius iš trijų žodžių. Tėtuk duok niam niam. A-lilė (arba net mažybiniu vardu save jau vadina a-liliukas) nonia sisi. Daug žmonių stebisi, kad ji tiek daug kalba. Aš nesistebiu. Buvom parduotuvėje, mano mažė pamatė kitą mergaitę, nubėgo pažaisti. Žaidė su jogurtais. Ilgai. Niekur neskubėjom. Per tą laiką aš spėjau pasakyti, kokį milijoną sakinių, ir kad mes tokį jogurtą jau pirkom, ir kad ji jo nevalgė, ir kad einam nusispirksim, ką nors pavalgyti, ir ko ji norėtų ir t.t. Per tą laiką tos kitos mergaitės mama tik hm, oi, ai, ojojoi. Aš kažko paklausiau, nieko neatsakė, galvojau kurčnebilė. Ir jau nueinant ji pasakė – parodyk atia atia. Aš net atsisukau, oba, ne kurčnebilė pasirodo. Mes su mūsų maže kalbamės nuo pirmos akimirkos, kai ji gimė. Labas, kaip jauties. Nebijok, tėtis ir mama šalia, mes dabar tave ginsime nuo šio pasaulio, kol užaugsi. Ir t.t. Juk tai žmogutis, kad ir mažas.

Dabar mane vadina nebe tėtia, o tėtuk 🙂 Prabunda po pakaituko ir šaukia, kad aš iš viršaus ateičiau: tėtuk, ateik. Sudarinėja naujus žodžius. Mūtė – karvutė, kuri sako Mū. Ir šiaip dauguma žodžių nukanda ne galūnę, o šaknį. Silas – asilas, ieda – rieda ir pan. Dar labai juokingai sako: Dieve, Dieve 🙂

Turi pareigas. Visada kartu einam keisti drėkintuve vandenį. Tuščią ji neša pati (viską pati pati daro), o jau pilną aš padedu. Ir gudri jau. Užsidaro vonioje, ir bando daryti ko neleidžiam. Arba sakau, padėk daiktą, tai ji taip atsainiai atmeta ranką, kokį daiktą, neturiu aš jo visai, nežinau iš kur čia rankoje yra.

Greitai auga 🙂

Advertisements