Tags

,


Tai bus istorija. Istorija su komedijos elementais. Vienu vos tragiškai nepasibaigusiu įvykiu. Ir sąlyginai laiminga pabaiga.

Pradėsim nuo Adomo ir Ievos. Ne, dar anksčiau. Ir Dievas tarė Žodį. Ok, šitą galit rasti Internete, šiek tiek praleisim. Kainą, Abelį praleisim. Joną Krikštytoją praleisim. Tęsim nuo mano vaikystės. Taigi vaikystėje aš niekada nieko negaminau. Valgyti visada gamino mama, o aš geriausiu atveju pasišildydavau, nors praktiškai visada apdengdavo rankšluosčiais ir man grįžus iš mokyklos telikdavo suvalgyti dar šiltus. Aha, jau prasideda – suvalgydavau. Pusė darbo, ta malonioji, jau buvo išmokta. Valgyt gaminame tam, kad suvalgyti. Nors niekada negamindavau, bet visada mėgdavau būti šalia mamos, taigi pasirodo pagrindinius teorinius pagrindus taip be mokslų ir sužinojau.

Kažkaip liūdna. Laikas pirmai komedijinei situacijai. Aš dar mokiausi mokykloje, kai grįžo mano brolis iš armijos. Jis aišku nemokėjo gaminti valgyti kaip ir aš, todėl labai gyrėsi, jog armijoje išmoko kepti kažkokius ypatingus blynus (pavadinimą pamiršau). Pasisiūlė visiems pietums iškepti tų stebuklingo skonio blynų. Aš kaip ir įpratęs sėdėjau virtuvėje ir stebėjau, kaip brolis kepė blynus. Pirmus blynus davė paragauti man. Na, aš suprantu, kad yra patarlė, jog pirmas blynas prisvilęs, bet, žodžiu skonis buvo siaubingas. Kažką numykiau, kad aš mėgstu bulvinius blynus, o ne miltinius. Brolis paragavęs irgi kažkaip apsiniaukė, dingo pasitikėjimas iš veido, bet vis tiek laikėsi kaip didvyris. Grįžo mama. Pirmas kąsnis ir iš kart klausimas:

– Tu iš kur miltus ėmei?

Brolis:

– Va, ten iš spintutės apačioje.

Mama:

– Aišku… Ten ne miltai, o krakmolas.

Mama greitai kažką mums padarė valgyti, o aš daugiau nesu matęs, kad brolis, ką nors padarytų. Na, nebent ant duonos sviesto užsitepa ir dešros atsipjauna.

Po mokyklos atvažiavau į Vilnių studijuoti. Bendrabutis. Superinis kambariokas. Čia mes ir pradėjome gaminti valgį. Tiesa 90 procentų tai buvo arba keptos, arba virtos bulvės. Bet iš jo išmokau, kad svogūnus į kepamas bulves reikia dėti prieš pat pabaigą, tada lieka svogūno skonis ir neapkarsta. Ir aišku buvo kitas kambariokas. Pravarde – Trečias nereikalingas. Fantastiškai keistas žmogus. Pvz. baliavojam, skaldom anekdotus, juokiamės. Jis aišku rimtas bičas, nesijuokia. Ant rytdienos gulim pavargę, o jis toks linksmas, energingas, ko jam pavargti, neišnaudojo energijos juokams. Sako, žinot. Bet geras vakar anekdotas buvo. Mes tik su kitu kambarioku susižvalgom. Ir čia per kokias 5 minutes išdėsto visą anekdoto esmę, paaiškina, kame jumoras ir dar kartą pagiria, kad labai juokingas anekdotas, bet nesijuokia.

Taigi antra (gal trečia?, nors ta su valgiu nesusijusi) linksma istorija. Sirgau. Buvo geri laikai, kai sirgdamas gulėjau lovoje. Draugė padarė bulvių košės su spirgučiais (čia, matyt, buvo paskutinis kartas, kai žmona man padarė skaniai valgyti), taigi gulėjau sotus ir stengiausi pasveikti. Kitas kambariokas žinodamas, kad taip bus, pavalgė pas savo draugę. Grįžta alkanas Trečias. Šast, šast. Valgyti nieko nėra. O valgyt norisi. Ima perlines kruopas (mes, kai atsikraustėme, radome paliktų). Ima puodą. Išbėga į virtuvę. Na, negali būti. Trečias nereikalingas pats sau valgyti darosi. Ir dar tokį sudėtingą produktą – perlines kruopas. Grįžta po kokių 15 minučių. Viskas. Išvirė. Mano mama iš vakaro mirkydavo ir virdavo biesas žino kiek ilgai. O čia 15 min. Trečias nereikalingas pasiūlo man. Draugiškas bičas. Žino, kad sergu. Aš nors nenori valgyti, bet labai įdomu pažiūrėti kaip atrodo. Žalsvai melsvos. Ragauti neišdrįsau.

Trečias atvejis. Užkniso mus tas Trečias nereikalingas. Vis mes ir mes darom valgyti. Sakom jam, šiandien tavo eilė. Bičas draugiškas. Nesipriešina. Pasiima bulves, išeina į virtuvę. Aš po įvykio su kruopomis nepasitikiu, po kiek laiko einu patikrinti. Žiūriu. Jis bulves neskuta, o išpjausto kubelius. Dieve, Dieve. Mes studentai neturim už ką valgyti, o jis pusė bulvės išmeta. Bet jau vėlu, bulvės ‘nuskustos’, jau puode. Na, juk negali taip viskas gerai baigtis. Atidarau puodą. Vanduo jau baigia užvirti. O Dieve !!! Bulvės po apipjaustymo (nieko bendro su žydais) nenuplautos !!! Daugiau gaminamės patys.

Ketvirtas. Mes buvom jau antrakursiai, nebe fuksai, žodžiu tiesiog bendrabučio elitas 🙂 Sugalvojom išsivirti sriubą. Tokią iš pakelių. Makaronų. Mano eilė gaminti. O ir ką čia dviem veikti. Uždedu virti, grįžtu į kambarį, po 10-15 minučių (kaip ant pakelio parašyta) galvoju reik eiti pažiūrėti, kaip ar jau išvirė, atidarau kambario duris, mes gyvenome per 6 kambarius nuo virtuvės, kitam koridoriaus gale. Žiūriu, pažeme plaikstosi dūmai, kaip per rūką, miglą. Dar kambariokams pranešu, ė hė hė, fuksai vėl nemoka valgyt daryt. Visi juokiamės iš fuksų. Lameriai. Ateinu į virtuvę. B… Mano sriuba dega. Mat norėjau padaryti tirštą, taigi įdėjau du pakelius ir per pus mažiau vandens. Teko išmesti ir gramdyti puodą. Ilgai gramdyti, nes žiauriai juodas.

Penktas. Su drauge nutarėm išeiti į miestą. Tada dar troleibusų linijos iki Saulėtekio nebuvo, tik iki Antakalnio žiedo. Kažkur jau prie Katedros man mintis, taigi b… didelį mėsos gabalą palikau virti. Studentui didelį mėsos gabalą prarasti, čia kaip Bilui Gatsui Microsoft akcijas. Į troleibusą. Lekiam ant 120. Jo, pasvajok. Ant kokį 20, dar stotelėse pamiega. Nuo Antakalnio beveik bėgte iki bendrabučio. Taip kokios dvi valandos susigaišo. Na, bendrabutis neliepsnoja, šiek teik ramiau. Pakilu liftu. Per dūmus kitos sienos nesimato, apgraibom nusigaunu iki virtuvės. Išjungiu ugnį, atidarau langus, žiūriu, na, nieko, kepa mėsgalis, riebus pasirodo buvo. Suvalgėm, šiek tiek priminė rūkytą kumpį.

Šeštas. Kambariokas sako, nori išmokinsiu padažą padaryti. O, žinoma. Pasipjaustom lašinukų, į virtuvę, pačirškinam, sako, dabar įdėk miltų šiek tiek. Aš tik kliukt. Nieko baisaus, sako, galima vandens užpilti, nebus per tirštas. Aš tik šliukšt. Per skysta. Miltų. Per tiršta. Vandens. Po kokio 10 karto supratau, kad nepasieksiu norimos konsistencijos, o be to ir į keptuvę nebetilpo. O keptuvę turėjom ypatingai didžiulę, taip kad dviem jauniems alkaniems studentams bulvių užtektų. Žodžiu padažo gavosi daug. Dar kelias dienas pjaustėm ir dėjom ant duonos, valgėm kaip sumuštinius. Sustingo 🙂

Na, kad dar buvo? Ėjom kepti su drauge bulvių į kitą aukštą, nes bulvių turėjom mažai, kad Trečias nesuuostų. Ten chebra į mus taip įtartinai žiūrėjo, atėjo neaišku kas su savo keptuve bulvių išsikepti. Grįžom. Trečias klausia ar nenorit valgyti. Mes, ne nea. Kažkaip nealkani šį kartą 🙂 Po dar dar su tuo geruoju virėm cepelinus. Šeštadienį pradėjom 9 val. Baigėm sekmadienį. Juokauju. Baigėm šeštadienį apie 16 val. Buvom tiek alkani, kad privirėm visai savaitei. Skanu buvo. Daugiau nevirėm 🙂 Kantrybės truko. Vienas iš mėgstamiausių valgių buvo arbata su Malyš (toks rusiškas pigus kūdikių maistas). Sotu, pilna medžiagų reikalingų nualintam studento organizmui. Maliutka ne tokia skani buvo. Tam kad nusipirkti važiuodavom su troliku per visą Vilnių, nes tik viename kioske jo buvo.

Ir paskutinė istorija. Beveik tragiška. Dirbau aš deguonies tarnyboje. Deguonščikas, tai toks žmogus, kuris kai baigiasi ligoninėje deguonis, pakeičia balionus, kad per operacijas ar po operacijų žmonės nenumirtų. Žodžiu darbas atsakingas, nes nuo to priklauso žmonių gyvybė. Tų balionų užtekdavo ilgai, ypač jei nėra operacijos. 2 – 3 valandom pilnai užtekdavo prie didžiausių operacijų. Taigi buvo įprasta, kad tas kas išeina, išeina valanda anksčiau, o tas kas ateina galėdavo kokį pusvalandį pavėluoti. Na, ir tą dieną žmona nutarė man iškepti kotletų. Mylėjo visgi mane 🙂 Taigi kepa. Kai pamačiau, kad kepa ant viso ugnies, sakau, kad taip neiškeps, nes mus mokykloje per fiziką mokino, kad susidaro pluta ir karštis į vidų nepatenka. Žmonai sukilo ambicijos, kaip čia viščiukas sugalvojo vištą mokinti. Žodžiu kepa ant maximum, matau dega, vidus žalias. Galų gale jau ir ji pamatė, kad visiški nuodeguliai gavosi, o viduje taip ir liko žalia mėsa. Vėlavau į darbą dvi valandas. Atėjau, stovi mano šefas. Pasirodo vyko operacija, pritrūko deguonies ir jį iš namų išsikvietė. Gerai, kad netoli gyveno. Galvojau išmes iš darbo. Bet ne. Labai geras šefas. Suprato, kad tai man bus pamoka visam gyvenimui. Daugiau į darbą nevėlavau. Ir dar nuo to laiko pradėjau pats sau darytis valgyti. Nes valgyti konservus (tada pakeitęs balionus nubėgau nusipirkau konservų pavalgyti) kažkaip nelabai. Vėluoti irgi nelabai.

Taigi vat taip aš išmokau gaminti valgyti.

Advertisements